1953-iųjų „Po Spalio vėliava“ – permainų metraštininkas
Lina DŪDAITĖ
1953-ieji – lemtingi Lietuvos ir laikraščio istorijos metai. Šiais metais nuslopo laisvės kovotojų ginkluotas pasipriešinimas. Kai jau atrodė, kad totalitarinė stalinistinė sistema pasiekė savo apogėjų, 1953 m. kovo 5-ąją Sovietų Sąjungą supurtė žinia – „mylimas visų tautų vadas“ Josifas Stalinas mirė. 1953-iųjų „Po Spalio vėliava“ – visų šių reikšmingų istorinių įvykių kronika.
Be didesnių pokyčių
Apie 1953-iųjų laikraščio žmones jo puslapiuose išliko nedaug informacijos. Straipsnių, kaip ir anksčiau, redakcijos korespondentai nepasirašinėjo. Laikraščiui vadovavo Alfonsas Stašys. Metų viduryje redakcija paskelbė ieškanti mašininkės, mokančios spausdinti lietuviškai ir rusiškai.
Laikraščio maketas nebuvo galutinai nusistovėjęs: į akį krinta šriftų įvairovė, o metų viduryje straipsnių skiltis ėmė skirti brūkšniai. Laikraštis buvo leidžiamas 1500 egzempliorių tiražu ir kainavo 15 kapeikų.
Nėra ką skaityti…
To laikmečio sovietinės spaudos pavyzdys – pirmieji du 1953-iųjų „Po Spalio vėliava“ numeriai. Juose nėra ką skaityti: visi keturi puslapiai užimti rajono apylinkių rinkiminių komisijų sąrašais. O ir pusė trečiojo numerio skirta tiems patiems sąrašams. Likusiuose dviejuose puslapiuose tilpo ir Rusijos poeto Aleksandro Nekrasovo biografija, ir „plačiosios tėvynės“ fabrikų bei kolūkių aktualijos. Toks pat – ir ketvirtasis numeris: ilgi rinkiminių komisijų sąrašai, tarptautinė apžvalga ir… Rokiškio miesto vykdomojo komiteto draudimas barstyti druska ir kitomis cheminėmis medžiagomis šaligatvius.
Garsioji „Gydytojų byla“
O štai penktasis numeris – tikras atradimas besidomintiems Sovietų Sąjungos istorija. Jame net puslapis skirtas garsiajai „Gydytojų bylai“. Straipsnis perspausdintas iš sovietų oficiozo „Pravda“ ir vadinasi „Niekšiški šnipai ir žudikai, prisidengę profesorių-gydytojų kauke“. Buvo suimta grupė garsių gydytojų, dauguma – žydų tautybės, ir jie apkaltinti tyčiniu kai kurių žinomų Sovietų Sąjungos veikėjų sveikatos žlugdymu. „Šios žmogaus pavidalo žvėrių gaujos aukomis tapo draugai A. A. Ždanovas ir A. S. Ščerbakovas. Nusikaltėliai pripažino, kad jie, pasinaudoję draugo Ždanovo liga, tyčia nuslėpė pas jį buvusį miokardo infarktą, paskyrė neleistiną šiam susirgimui režimą ir tuo pačiu nužudė draugą Ždanovą. Gydytojai-žudikai, neteisingai naudodami stipriai veikiančias vaistines priemones ir nustatydami pražūtingą režimą, sutrumpino draugo Ščerbakovo gyvenimą, atvedė jį prie mirties“, – teigiama straipsnyje.
Jame paviešintos ir suimtųjų žinomų gydytojų pavardės. „Dauguma teroristinės grupės dalyvių – Vovsi, B. Koganas, Feldmanas, Grinšteinas, Etingeris ir kiti – buvo Amerikos žvalgybos nupirkti. Juos buvo užverbavęs Amerikos žvalgybos filialas – tarptautinė žydų buržuazinė nacionalistinė organizacija „Džeint“. Biaurus veidas šios sionistinės organizacijos, kuri savo niekšišką veiklą dangsto labdarybės kauke, visiškai demaskuotas“, – teigiama straipsnyje.
Šie kaltinimai sunkiai suvokiami šiandieninėje demokratinėje visuomenėje. O stalinistinio režimo metais sufabrikuotos bylos su iš piršto laužtais kaltinimais buvo kasdienybė. Straipsnis akivaizdžiai atskleidžia, kad nelaimingieji gydytojai buvo tik priemonė suvesti sovietinės valdžios vadukų tarpusavio sąskaitas, J. Stalino bandymą pažaboti augančią Lavrentijaus Berijos, vadovavusio NKVD, įtaką. „Valstybės saugumo organai laiku neišaiškino kenkėjiškos, teroristinės organizacijos gydytojų tarpe. Tuo tarpu šie organai turi būti ypatingai budrūs, nes istorija jau žino pavyzdžių, kai gydytojų kauke prisidengę veikė niekšiški žudikai ir tėvynės išdavikai, tokie, kaip „gydytojai“ Levinas, Pletniovas, kurie pagal Tarybų Sąjungos priešų užduotį tyčia neteisingai gydydami nužudė didįjį rusų rašytoją A. M. Gorkį, įžymius Tarybų valstybės veikėjus V. V. Kuibyševą ir V. R. Menžinskį“, – rašoma straipsnyje. To paties numerio paskutiniame puslapyje pateikiama išsamesnė informacija apie suimtųjų gydytojų profesinę veiklą.
Kaip minėjo Lenino mirties metines
Sausį buvo minimos Lenino 29-osios mirties metinės. Sovietų vado gyvenimui ir idėjoms skirta didžioji 6-ojo numerio dalis, o 7-ajame rašoma, kaip mūsų rajono žmonės minėjo šį svarbų įvykį. Rokiškėnai po darbų rinkosi į gedulingą mitingą, gatvėse iškėlė gedulo kaspinais perrištas vėliavas.
Propaganda, priešų paieška ir skundimas buvo kertiniai totalitarinės visuomenės akmenys. Šios veiklos svarbą liudija ir tai, kad sausio viduryje sekmadienį net 300 kolūkio „Bolševikas“ narių susirinko į Kamajų kultūros namuose surengtą skaitytojų konferenciją „JAV – Anglijos imperialistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai“. Dauguma pasisakiusiųjų, žinoma, dergė nepriklausomą Lietuvą, aukštino jos „išvadavimą“ iš imperializmo jungo.
Laikraščio vedamuosiuose nuolat buvo pabrėžiama agitacinio darbo svarba.
Skundikų rojus – redakcijos rubrika „Iš nepaskelbtųjų laiškų redakcijai“. Štai vasario 1 d. šioje rubrikoje rašoma: „Skaitytojas iš Liudo Giros kolūkio savo laiške redakcijai pranešė, kad kolūkio sandėlininkas Čelkis nesąžiningai atlieka savo pareigas, dažnai darbo metu būna neblaivus. Užklaustas apie tai rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas drg. Balevičius redakcijai pranešė, kad iškeltieji faktai pasitvirtino. Kolūkio valdybos nutarimu sandėlininkas Čelkis iš pareigų atleistas.“ Nepaskelbti laiškai puikiai tiko skųsti smulkmę – komjaunimo agitatorius, sandėlininkus, nepareigingus kolūkiečius. O štai didesnieji bandymai „įlįsti į valdišką kišenę“ buvo aprašomi net feljetonų stiliumi, kaip K. Ketvirčio kūrinys „Kas saujomis, o direktorius rieškučiomis“, skirtas Rokiškio sviesto gamyklos aktualijoms.
Generalisimo mirtis
O štai „Po Spalio vėliava“ kovo 8-osios numeris vietoj tradicinių piešinių su tulpėmis ir tarybinių moterų nuotraukomis, išėjo papuoštas gedulo rėmeliu. Kovo 5-ąją netikėtai mirė Sovietų Sąjungos vadovas, generalisimas Josifas Stalinas. Pirmajame puslapyje – didžiulė jo nuotrauka ir Tarybų sąjungos Komunistų partijos centro komiteto kreipimasis į šalies darbo žmones. Antrajame puslapyje – medicininės išvados apie diktatoriaus ligą ir mirtį.
Du paskesni numeriai skirti J. Stalino darbams atminti, buvo perspausdintos jo laidotuvėse dalyvavusių komunistinių veikėjų kalbos. Skamba makabriškai, tačiau buvo perspausdinta ir „didžiojo tautų vado“ patologo-anatominės ekspertizės išvada. Detaliai aprašyti mitingai ir kiti J. Stalinui skirti atminimo renginiai. Žinoma, dėl tuometės cenzūros į laikraščio puslapius nepateko kai kurios pikantiškos tų renginių detalės. Pavyzdžiui, Panemunėlyje nežinomas pokštininkas benamiui šuniui prie uodegos pririšo J. Stalino portretą ir vargšas gyvūnas jį tąsė po visą miestelį. Žinoma, gaudyti šuns atskubėjo vietos milicininkas, partinis aktyvas. Kadangi pastangos pagauti šunį užsitęsė, reginį stebėję panemunėliečiai vietoj gedulo ašarų sunkiai tramdė juoką. Žinoma, pokštininkui už tai grėsė rimti nemalonumai (iki 25 m. griežto režimo lagerio), tačiau jo nei milicijai, nei saugumui rasti nepavyko.
Be didžiojo vado mirties, proginių komunistų vadų kalbų, retkarčiais į laikraščio puslapius dar patekdavo mokomieji straipsniai apie „Vietinių trąšų naudojimą“ bei nemenkos „paklodės“, skirtos demaskuoti sionizmą, imperializmą, kapitalizmą…
Kiek mažesniu mastu buvo aprašytos ir anapilin iškeliavusio Čekoslovakijos liaudies lyderio Klemenso Gotvaldo laidotuvės.
Artėjant gegužės pirmajai, „Po Spalio vėliava“ išspausdino pusantro puslapio „TSKP CK šūkių 1953 metų Gegužės Pirmajai“. Kokie jie buvo? Ogi, tarkime, 13-asis iš 47 šūkių: „Tarybiniai kariai! Atkakliai kelkite savo karines ir politines žinias, tobulinkite savo kovinį meistriškumą!Nenuilstamai stiprinkite socialistinės valstybės gynybinę galią!“
„Iš Rutkelienės dienoraščio“
Po imperialistų, sionistų ir kitų -istų, atėjo eilė taršyti ir klerikalistus (taip sovietmečiu vadinti religingi žmonės). Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė Lietuvos organizacija, priešinusis sovietinei valdžiai nuo pirmos iki paskutinės okupacijos minutės. Nors Sovietų Sąjunga turėjo net 36 Konstitucijas ir visose buvo įtvirtinta religijos laisvė, realybė buvo kitokia. V. Rakūno feljetonas „Iš Rutkelienės dienoraščio“ – tipinis sovietinės propagandos pavyzdys, kai brutaliai viešinamas asmeninis gyvenimas, žmogus persekiojamas dėl religinių pažiūrų. „Baigiau vidurinę mokyklą, bet komjaunimas neduoda charakteristikos stoti į universitetą. Sako, reakcinga, religinių apeigų organizatorė. <…> Gavau darbą. Ne pagal mano skonį, bet pradžiai ir kolūkio sąskaitininku galima. Tarp kitko – ištekėjau. Mudu kalbamės ta pačia kalba. Jis – Rokiškio bažnyčios zakristijonas“. Šis feljetonas išspausdintas balandžio 5-ąją.
Balandžio 26-ąją kunigų vykdytoms „piktadarybėms“ demaskuoti buvo skirtas visas puslapis. Jis parengtas pagal kolūkio „Socializmo keliu“ skaitytojų konferencijos pasisakymus. Dažniausi kaltinimai dvasininkams – parama laisvės kovotojams. Tokios antireliginės konferencijos 1953-iaisiais vyko daugelyje rajono kolūkių.
Technologinės „naujovės“
„Kvadratinis lipdinis metodas“ istorikams ir žemės ūkio specialistams šiandien kelia tik gailią šypseną. Užtat praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tvirtai tikėta šio novatoriško sodinimo būdo pranašumu. Štai gegužės mėnesį pasirodė straipsnis „Mūsų patyrimas sodinant bulves kvadratiniu-lizdiniu būdu“. Jame aiškinama, kad naujasis būdas, užuot bulves sodinus įprastai į vagas, leido pasiekti dvigubai didesnį derlių. Su naujoviškai pasodintomis bulvėmis dėjosi tikri stebuklai: dukart apkaupus nebereikėjo jų ravėti, o bulvienojai buvo žali iki pat derliaus nuėmimo ir išradingi Maskvos srities kolūkiečiai juos panaudojo silosui.
