Bet pralėkęs savo begalinės kantrybės mašiniuku per kelis tos dienos renginius, peržiūrėjęs nuotraukas iš tų iškilmių, į kurias nespėjau, supratau, jog niekas Vasario 16-osios nei jos dvasios jau nepavogs net labiausiai norėdamas. Jau renkasi į tuos renginius ir iškilmes jaunoji karta, jau giedama „Tautiška giesmė“ be jokių fonogramų, o patriotizmas ir Tėvynės meilė vis rečiau tampa kažkuo konjunktūriniu ar, dar blogiau, tuo, ko gėdijamasi, kas slepiama.
Jau renkasi į tuos renginius ir iškilmes jaunoji karta, jau giedama „Tautiška giesmė“ be jokių fonogramų, o patriotizmas ir Tėvynės meilė vis rečiau tampa kažkuo konjunktūriniu ar, dar blogiau, tuo, ko gėdijamasi, kas slepiama.
Kažkada tai jau mačiau. Vilniuje. Kai Nepriklausomybės Atkūrimo kovo 11-ąją iš pradžių prie Seimo rinkdavosi švęsti nedidelis būrelis, gal kokie 200-300 žmonių. Kasmet tas būrelis vis augo ir plėtėsi. Kai pastarąjį kartą ten buvau, susirinkę į vėliavų pakėlimą jau netilpo aikštėje. Kai minėjome Vasario 16-osios šimtmetį, ir Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje gaudė nemenka minia. Vėlesniais metais ji kiek sumenko, bet kasmet po truputį vėl didėja. Pasikartosiu, labai smagu, jog kasmet toje švenčiančių minioje vis dagiau jaunų žmonių. Protingų, energingų, su savanorių bei šaulių uniformomis ir be jų.
Ir jau ne pirmą kartą pagalvojau, kad laimė būtų didžiuotis ne didvyriais, o darbininkais – ūkininkais, pramonininkais, mokslininkais, mokytojais. Neturėjo mūsų tauta tokios prabangos – ilgesnio taikaus laiko. Gal bent dabar, bet kai pasaulis trypčioja neapsispręsdamas, kariauti ar atsipirkti nuo agresoriaus, negali žinoti, kuo viskas baigsis.
Istorikas Valius Kazlauskas, kalbėdamas Kazliškyje prie partizanų vadui Vytautui Gužui-Kardui skirto paminklo, vis minėjo didžiavyrius, kurie auga ir jaunojoje kartoje. Ir jau ne pirmą kartą pagalvojau, kad laimė būtų didžiuotis ne didvyriais, o darbininkais – ūkininkais, pramonininkais, mokslininkais, mokytojais. Neturėjo mūsų tauta tokios prabangos – ilgesnio taikaus laiko. Gal bent dabar, bet kai pasaulis trypčioja neapsispręsdamas, kariauti ar atsipirkti nuo agresoriaus, negali žinoti, kuo viskas baigsis.
Betgi baigėsi ta Nepriklausomybės šventė man visai kitaip, nei maniau, jog baigsis. Nutiko taip, kad aprašinėdamas Vasario16-osios renginius pats tokią kvailą klaidą įvėliau, kad pasijutau sugadinęs kai kam šventę. Kaip supainiojau Laibgalius su Sėlyne, nė pats nesuprantu. Gal kalta ta kelio rodyklė, kurią vis pravažiuoju link Kamajų judėdamas – į vieną pusę Sėlynė, į kitą pusę Laibgaliai. Juk žinau, ne kartą ir savo akimis mačiau, kad paminklas Leonardui Grigoniui-Užpaliui stovi Sėlynėje, o parašiau kitaip. Tikrai nei tyčia, nei iš nežinojimo. Galiu pasiguosti tik tuo, kad tokių klaidų ne taip jau retai pasitaiko, ir paskui jos virsta redakcijų anekdotais. Laimei, suklydę kartais spėjame viską ištaisyti kelios minutės prieš atiduodant numerį į spaustuvę.
Viskas redakcijoje vyksta keliasdešimt kartų greičiau. Tad ir klaidos tikimybė didesnė. O už stresą nei pieno duoda, nei kitokių patiekalų.
Šiuo kartu nespėjome. Gerai knygų leidėjams – ten tekstą, kuris sugula į knygą, kelis kartus skaito redaktoriai, dar keliskart korektoriai. Ir tai kartais spausdintame tekste pasitaiko tokių klaidų, kad nei juoktis, nei verkti. Laikraščiai tokios prabangos neturi. Viskas redakcijoje vyksta keliasdešimt kartų greičiau. Tad ir klaidos tikimybė didesnė. O už stresą nei pieno duoda, nei kitokių patiekalų.
Kas tik neskambino ir žinučių nerašė dėl tos klaidos. Ir Leonardo Grigonio giminaičiai, ir istorikai, net vicemerė Audronė Kaupienė paprašė ištaisyti. „Gimtojo…“ interneto puslapyje tai ir buvo padaryta, bet popierinio laikraščio iš pašto dėžučių nebesurinksi ir to, kas popieriuje atspausta, nebepataisysi. Nors mano jaunystėje ir taip būta. Pamenu, dirbant Radviliškyje, išspausdinome skrajutes su gražiu tekstu, kviečiančiu į zoninę Dainų šventę. Visas tų gražiųjų skrajučių tiražas iškeliavo į šiukšlių dėžę vien todėl, kad tekste šalia visų išvardintų dalyvių praleidome šeimininkus radviliškiečius. Kvailas, manau, buvo tas sprendimas, bet tokie buvo laikai, neatlaidūs menkiausiai klaidai.
Tad ir dabar, jei kas priėmė mano klaidą asmeniškai, atsiprašau, bet pažadėti, jog niekada neklysiu, negaliu. Bijau apsimeluoti.
Klaida ir melas – skirtingi dalykai.
gerai kad nesušaudė