Pavasaris šiemet gražus. Beveik be purvo ir liūčių. Šiltas, bet ir ne sausas, nes žemę sudrėkino tirpstantis sniegas, kurio žiemą netrūko. Paukščiai savo Velykas jau, ko gero, atšventė. Čirškauja kaip pašėlę. Nors kodėl kaip? Šėlioja nuo šakos ant šakos, nardo ore. Kai eini ryte, pilnas oras čirškėjimo, cypsėjimo, švilpavimo, tirliliavimo. Visai kaip žmonės, sakyčiau. Dar tais laikais, kai balkone turėjau lesyklėlę, pastebėjau, kad ir charakteriu nuo žmonių paukščiai nesiskiria. Net žmogiškas pravardes pagal politines aktualijas kai kuriems ryškiausiems buvau sugalvojęs.
O žmonės šitam laikui jau seniai sugalvojo gavėnios susilaikymą, tylą ir ramybę. Bepigu jiems buvo rimti, kai nei neatidėliotinų ūkio darbų tuo metu buvo, nei ypatingai didelio valgio pasirinkimo, o ir gyvenimo tempas gerokai lėtesnis.
Jei jau lyginsim žmones su paukščiais, tai sakyčiau, kad dabartinė visuomenė išgyvena nuolatinių tuoktuvių laikotarpį. Tiek visokio nenutylančio triukšmo ir erzelio. Bet ar įmanoma kitaip? Jei tik dėl kokios nors priežasties tas triukšmas nutiltų, neturėtų už ką valgyti interneto komentatoriai, reklamų gamintojai ir transliuotojai, televizijos ir radijo laidų vedėjai, visokio plauko pilki ir kuoduoti infliuenceriai ir dar daugybė žmonių. Žurnalistai irgi. Ar galima tai leisti?
Juokauju, žinoma. Nors, kaip sakoma, kiekviename pajuokavime yra ir dalis humoro.
Protingi žmonės sako, kad kartais sveika bent savaitei išjungti telefoną ir internetą ir šiaip, be priežasties. Kad suprastum, kas tu esi ir kas tau svarbu iš tikrųjų. Pabūti tyloje ir ramybėje, įsižiūrėti jei ne į žoles ir paukščius, tai bent į žmones šalia. Arba į save. Netikiu, kad taip jau visi galėtų ištverti tokią savaitę be rimtos žalos sveikatai, bet kodėl nepabandžius.
Tai su šventom Velykom visus! Ir tylinčius, ir klegančius.
Beje, keistas sutapimas. Kai apie tylą ir ramybę rašiau prieš Kalėdas, vyko protestai už laisvą žodį. Tada atrodė, kad jie savo tikslą pasiekė. Bet dabartinė valdžia, kuri mėgsta garsiai sakyti „Aš jus išgirdau“ tyliai sau galvoja „bet man visiškai nusispjauti į jūsų nuomonę“. Tik garsiai to nepasako. Vis lenda ir lenda iš kažkur šnabždesiai ir kalbos apie nurodymus, kiek ir kokio pozityvo būtina skleisti. Paukščiai čiulba gražiau. Gal net negalvodami apie pozityvą.
Užtat niekas ir nesikeičia. Suprantama, spaudos ir žiniasklaidos laisvė nėra patogus, bet neišvengiamai būtinas laisvos visuomenės pamatas. Tad balandžio 8 d. Vilniuje vėl vyks protestas už laisvą žodį. Jūsų reikalas, palaikyti jį ar ne, bet mums tai svarbu.
