Kelionė į 24 valandų Le Mano lenktynes: kuriozai, išgyvenimas, azartas ir gamtiniai reikalai

24 val. Le Mano lenktynės (pranc. 24 Heures du Mans) – seniausios pasaulyje ilgų distancijų automobilių lenktynės, rengiamos kasmet nuo 1923 m., išskyrus Antrojo pasaulinio karo metus. Lenktynių pavadinimas nuo šalia esančio Prancūzijos Le Mano miestelio, o pačios lenktynės vyksta Sart trasoje, vienoje ilgiausių pasaulyje – 13629 m. Nuo pat pirmojo sezono 1923 m. lenktynėse siekiama išsiaiškinti ne greičiausią komandą, o tą, kuri geba pagaminti patvariausią automobilį, važiuojantį dideliu greičiu ištisą parą. Šiose lenktynėse be pertraukų tai bando padaryti trys vairuotojai. Beje, būtent tuo šios lenktynės ir žavios: lenktynes gali stebėti visą parą, o laimi jas nebūtinai greičiausia komanda. Šie metai ypatingi – lenktynių 100 metų jubiliejus ir tai idealiausias laikas įgyvendinti svajonę.

Vos „nepraknisom“ lėktuvo

Į kelionę susiruošėme dviese. Dar Lietuvoje susidūrėme su pirmaisiais kuriozais. Iki šiol nė karto nemelavusi skrydžių kompanijos programėlė nurodė, kad į lėktuvą pateksime per „B2“ vartus, tačiau perėję visas patikras, ramiai nusigavę iki būtent šių vartų iškarto pasijutome „nejaukiai“. Terminalas buvo tuščias. Iš pradžių galvojome, kad per anksti atvykome (iki skrydžio buvo likę daugiau nei valanda), tad tiesiog nuėjome vandens. Grįždami žvilgterėjome į ekraną, kur rodomi skrydžiai, ir pamatėme, kad mūsų lėktuvas kils nuo „A3“ vartų, kitoje oro uosto pusėje. Per kas tarnybines patalpas darbuotojai mus „išmetė“ atgal į gatvę, patikrinimą įveikėme dar kartą, išmetėme nusipirktus vandens buteliukus ir pan. Gerai, kad turėjome pakankamai laiko, bet pamoka išmokta – nebepasitikėti programėlės duomenimis ir atkreipti dėmesį į oro uosto skrydžių lenteles.

Eifelio bokštas ir išgyvenimas

Oro uoste apie 70 km nuo Paryžiaus ir daugiau nei 300 km nuo Le Mano miesto nusileidome 20 val. vietos laiku. Automobilį išsinuomoję buvome iš anksto, bet ir čia neapsiėjome be kuriozo: lėktuvo bilietai pirkti mano draugo žmonos, automobilį užsakinėjau aš per skrydžių kompanijos programėlę, bet jis kažkodėl buvo užrašytas draugo vardu, kuris nė piršto nepajudi. Kaip tai nutiko? Neatsakė net automobilių nuomos firmos atstovė.

Iš oro uosto automobiliu pajudėjome apie 20.45 val. ir kadangi nė vienas nesame buvę Paryžiuje, nusprendėme aplankyti Eifelio bokštą. Vakaras buvo gražus, grožėjomės Prancūzijos gamta, beje, taip pat smarkiai nukentėjusia nuo sausros. Vos pasiekėme Paryžių, vaizdas pasikeitė. Lietuviai vadinami tvarkinga tauta – šį pusmetį apsilankęs Italijoje, o dabar ir Paryžiuje tuo įsitikinau. Sostinę pasiekėme greitkeliu, vaizdas buvo nekoks: sienos ir kita užpaišyta grafičiais, šiukšlės, pavargę pastatai ir pan. Ne ką geresnis vaizdas ir pačiame mieste, artėjant prie Triumfo arkos. Eismas aplink arką suplanuotas žiedu, bet ten važiuoja „kiekvienas už save“. Įsuki į žiedą, kur nėra juostų, ir taisyklės dingsta: kažkas važiuoja skersai, kažkas stovi, kažkas lenda į priekį, kažkur fone policija su švyturėliais, kažkas sugalvoja išsukti ir pan. Būtų įdomu pamatyti, kaip vairuoti mokosi vietiniai… Kita vertus, pavažiavęs šiuo „žiedu“ būtum puikiai pasiruošęs ir Azijos šalių chaosui kelyje.

Pasiekėme Eifelio bokštą jau pradėjus temti, matėme būrius žmonių. Vakaras buvo karštas, 22–23 val. vis dar 29 laipsniai šilumos. Automobilį pastatėme požeminėje aikštelėje apie 500 metrų nuo bokšto (jei kam įdomu – 1 val. kainavo 4,80 Eur). Greitai apžiūrėję Eifelio bokštą nusprendėme, kad tikrai geriausia jį pamatyti vakare, kai apšviestas. Žmonių būriai ir judėjimas netrukdė, bet pardavėjai kas 3 metrus su savo mirksinčiais Eifelio bokšteliais, kepurėmis ir panašiais dalykais nervino… prekės brukamos pradedant „my friend…“ (mano drauge). Grįždami pasiimti automobilio susidūrėme dar su vienu kuriozu: paaiškėjo, kad aikštelės durys rakinamos, joms atsirankanti reikalingas parkavimo bilietas, kurį išduoda aparatas. Čia mums pasisekė: sutikome vyresnių prancūzų porą, taip pat ėjusią pasiimti savo automobilio, tad greit patekome į vidų.

Naktinė kelionė iki Le Mano apsiėjo be didesnių kuriozų: netyčia nusifotografavome važiuodami 82 km/h greičiu, kur leistinas 70 km/h (bauda 45 Eur plius už perduotą informaciją automobilio nuomos firma „pasisavino“ dar 32 Eur). Nuvažiavę daugiau nei 130 km nuo Paryžiaus neradome nė vienos veikiančios degalinės, kur nusipirktume vandens. Kuro gali įsipilti automatinėse kolonėlėse, bet negalvojome, kad niekur negalėsime užeiti ir degalinės darbą baigia iki 24 val. Kai vakaras itin karštas, o tu turi tik 0,5 l vandens buteliuką pradedi galvoti apie „išgyvenimą“ vienoje didžiausių Europos valstybių. Pavažiavę dar šiek tiek radome pirmąją visą parą veikiančią degalinę.

Ne tas savaitgalis?

Le Maną pasiekėme apie trečią valandą nakties ir nusprendėme pamiegoti automobilyje vienoje iš degalinių (beje, pakeliui matėme ne vieną tokį keliautoją). Apie 7 val. atsikėlę pajudėjome iki išsinuomoto buto, į kurį mus turėjo įleisti apie 9 val. Būtą susiradome per „AirBnB“ programėlę, panašu, ji čia kur kas populiaresnė nei mums įprastesni „booking.com“. Nustebino, kad pats Le Manas ypač tylus ir ramus miestas. Nors pagal gyventojų skaičių beveik prilygsta Klaipėdai (145 000 gyventojų), ryte atrodė, kad važinėjame Rokiškyje, kur sutinki vos vieną kitą žmogų. Vertėtų paminėti, kad į lenktynes taip pat atkeliavo apie 400 000 tūkst. žmonių, tad net juokavome, gal ne tą savaitgalį atvažiavome. Tas įspūdis tęsėsi visos viešnagės metu.

Patekę į butą 7,2 km nuo trasos apsižiūrėjome ir nusiprausėme. Už dvi paras trijų kambarių bute sumokėjome  apie 140 Eur. Tai pigu, ypač svarbiausią savaitgalį mieste. Kaip geriausia pasiekti trasą, pasidomėjau prieš išvykdamas. Tai – tramvajus. Per visą miestą nutiestos vos dvi jo linijos, o už 72 val. bilietą ir teisę važinėtis kiek tik nori sumokėjome po 10 Eur. Apsipirkę ir susiruošę pajudėjome į trasą. Kitoje mūsų daugiabučio pusėje buvo paskutinė tramvajaus stotelė, tad nesusidūrėme su jokiomis problemomis, iki vietos, kur reikėjo persėsti, nukeliavome pustuščiu tramvajumi. Tačiau persėdimo vietoje jau pamatėme būrį žmonių su įvairia lenktynių atributika. Nors eilė į kitą tramvajų buvo didelė, bet lenktynių savaitgalį jie važinėjo kas kelias minutes ištisą parą, tad greit pavyko įlipti ir pasiekti trasą. Iš viso kelionė truko 30–40 min.

Draugiški žmonės, lenktynės ir gamtiniai reikalai

Prie trasos vartų mus pasitiko didžiulė minia, bet mano nuostabai į trasą patekome labai greitai. Iki lenktynių pradžios 16 val. dar buvo likę daugiau nei trys valandos, tad vos patekę į vidų pradėjome ieškoti vietos, iš kurios stebėti geriausia. Tikri entuziastai savo vietas užsiėmė jau nuo 7–8 val. ryto. Nepaisant to, pavyko rasti puikią vietą ties S tipo posūkiu. Stebino žmonių draugiškumas, visi bendravo, o man teko persimesti keliais žodžiais su fotografu, daug metų fotografuojančiu tokio tipo lenktynes. Mano svajonė buvo pamatyti lenktynes gyvai, bet šie metai buvo skirti „apsiuostyti“ ir galbūt kitąmet pavyks čia grįžti su fotoaparatu.

Aprašyti pačias lenktynes būtų sunku. Jos tradiciškai prasidėjo naikintuvų ir bombonešio paradu, kurie paskui save paliko Prancūzijos vėliavos spalvų šleifą, o trofėjų į trasą atgabeno karinis malūnsparnis. Prasidėjus „apšilimo“ ratui daugiau nei 60 lenktyninių automobilių pro tave praskrenda tokiu garsu, kad kūnas eina pagaugais. Verta paminėti, kad tie 60 automobilių varžėsi trijose skirtingose (techniškai keturiose) klasėse: „Hypercar“ patys galingiausi ir greičiausi hibridiniai automobiliai, LM P2 kiek lėtesni, bet vis dar „kosmiškai“ atrodantys sportiniai bolidai ir LM GTE AM klasė, kurioje varžosi kiek labiau akiai pažįstami automobiliai. Pažiūrėję lenktynių startą, kai automobiliai didžiuliu greičiu pralekia pro tave ir beveik visi identiškoje vietoje perjungia bėgius, o tu išsižiojęs viską stebi, nusprendėme, kad laikas aplankyti ir kitas trasos vietas. Čia turbūt reikėtų akcentuoti, kad šios lenktynės (kaip ir dauguma kitų) nėra tiesiog stebėjimas ištisą parą pravažiuojančius automobilius. Aplink trasą įkurti netgi trys „kaimeliai“, kur laukė įvairios pramogos, komandos pardavinėjo savo atributiką, galėjai apžiūrėti ateityje trasoje pasirodysiančius automobilius ar senesnius šių lenktynių atstovus. Ką jau kalbėti apie „parkingą“, kuriame šimtai įvairių prabangių sportinių automobilių iš „Ferrari“, „Aston Martin“ ir kitų firmų. Matėme ir tokių kuriozinių situacijų: kai trasos prieigose „numestas“ automobilis, kurio kaina peržengia 5 nulių zoną. Jis visas apdulkėjęs su rankų antspaudais, o už jo vyriškis atlieka gamtinius reikalus. Kur tokį vaizdelį pamatysi Lietuvoje? Beje, tokių žmonių, kurie „žymėjo teritoriją“, buvo nemažai, nors eilės patekti į tualetą nedidelės. Tai turbūt vienintelis blogą įspūdį palikęs prisiminimas.

Nors pirkome pačius pigiausius bilietus po 83 Eur, galėjome aplankyti beveik visas žiūrovams prieinamas vietas. Galėjome patekti ir į starto-finišo tiesiąją, tai nustebino. Nors ten ir buvo sėdimosios tribūnos, į kurias galėjo patekti tik pirkę kur kas brangesnius bilietus, visgi apačioje stendų, prie pat trasos ant 8–9 laiptų eilės, galėjo sėdėti visi norintieji. Bendrai sudėjus ilgiau ar trumpiau lenktynes per dvi dienas stebėjome iš 8 ar 9 skirtingų vietų. Netgi pavyko prieiti taip arti, kad automobiliai pro mus lėkė 5–6 metrų atstumu. „Vyšnia ant torto“ buvo velnio ratas, kuris už 12 Eur apsuko keturis ratus ir į trasą pažvelgėme iš aukštai. Trasa daugiau nei 13 km ilgio, o jos dalis gali vadinti „atskiromis respublikomis“. Vienu metu sulaukiau skambučio, ar mūsų nesulijo. Kepinamės 27 laipsnių karštyje, pilamės vandenį iš tam skirtų kranų, visi raudoni, nudegę, o kitoje trasos pusėje taip pila lietus, kad automobiliai tiesiogine prasme čiuožinėja kaip ant ledo.

Grįšime

Labai jaudinausi prieš kelionę, bandžiau susirasti kuo daugiau informacijos apie trasą ir pačias lenktynes. Bijojau, kad mano svajonė subliukš ir matysiu tik kelių žmonių galvas su garsu kažkur fone. Nors į jubiliejines lenktynes susirinko rekordinis skaičius žmonių, neturėjome visiškai jokios problemos atrasti sau vietą, patekti į tualetą ar dar kažką nuveikti. Bendrai kelionė, įskaitant renginio, lėktuvo bilietus, kurą, kelių mokesčius, automobilio, buto nuomą, atsiėjo apie 750 eurų žmogui. Žinoma, lauktuvės, maistas, gėrimai ir kiti dalykai dar pridėjo dalį, bet abu nusprendėme, kad buvo verta. Manau, dar grįšime ateinančiais metais. Pasikaustę, su daugiau žinių ir pasiruošė trasoje išbūti dar ilgiau, galbūt netgi praleisti visas 24 valandas.