Kaip vis dar truputį teatro žmogus ta proga susikviečiau visas savo vidines asmenybes (teatro žmonės jų daug turi) ir pravedžiau trumpą apklausą. Tokią trumpą, kad uždaviau tik vieną klausimą su trimis atsakymo variantais:
Ar Rokiškis vis dar teatro miestas?
a) taip
b) ne
c) nežinau, nesidomiu.
Pirmoji Optimistinė Esybė pasirinko variantą a. Ir puolė aiškinti apie pirmą slaptą lietuvišką vaidinimą, seniausią Liaudies teatrą, Aukso paukštes, tarptautinius ir nacionalinius festivalius, apdovanojimus, nuopelnus ir taip toliau, ir panašiai. Su nusipelniusiais ginčytis visada sunku, tai ir nesiginčijau. O dar paminėjo Bajorų, Panemunėlio, Pandėlio, Obelių, Kalvių, Kamajų, Salų, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo teatrus, kuriuos myliu ir kiek galėdamas stengiuosi užtarti, tai ir visai nutilau – teatras man svarbiau už visus nuopelnus ir apdovanojimus. Aš ir pats pažįstu vieną aktorių, kuris ką tik per penkias dienas vaidino tris skirtingus spektaklius su skirtingais Rokiškio padangės teatrais, o visiems gerai pažįstamas režisierius Jonas Buziliauskas visai Lietuvai seniai išaiškino, jog Rokiškyje nėra jokios problemos rasti aktorių bet kokiam vaidmeniui. Tokie autoritetai ir man autoritetai. Nesiginčysiu, sakau.
Piktas tas Skeptikas, o su piktais ginčytis jau seniai nemėgstu. Gal net niekad nemėgau.
Antroji Skeptiškoji Esybė pasirinko variantą b. Ir vis dejavo, jog teatras, kaip ir bet koks menas, jei remiasi tik praeities nuopelnais, bet negalvoja apie tai, kas yra ir kas bus, degraduoja. Kas čia kuo nesirūpina, sakau. Tai Skeptiškoji Esybė, kad pradėjo apie Rokiškio teatrą, kuris trejus metus gyvena be režisieriaus, ir jokios valdžios nė nesirūpina tokį surasti, kad iš bene trisdešimties to teatro aktorių per metus viename (!) naujame pastatyme vaidino tik keturi (atseit, ką veikia likusieji, nežinia), kad ir festivaliai jau seniai stokoja žiūrovų, o ta garsioji ir nusipelniusioji „Interrampa“ ir apkritai niekam neįdomi, nes visus jos žiūrovus, kurie pamatė išgirtų svečių spektaklius per pastaruosius trejetą metų, lengvai būtų galima sutalpinti į Kultūros centro didžiąją salę, geriausiu atveju pusantros salės. Ir tuo, kad būtų kitaip, niekas taip pat nesirūpina, tie, kam turėtų rūpėti, rašo projektus ir prašo pinigų, o ne dėmesio. Vos nepaklausiau šitos Esybės, o ką ji siūlo, betgi susilaikiau, nes žinau, jog ne kiekvienas skeptikas turi ką pasiūlyti. O ir neprivalo. Matyti blogį ar netvarką yra viena, o turėti kovos planą – visai kas kita. Tai ir nesiginčijau, nes… Piktas tas Skeptikas, o su piktais ginčytis jau seniai nemėgstu. Gal net niekad nemėgau.
Nieko naujo man tos esybės nepasakė, viską ir taip žinojau. O teatro žmones, aktorius ir režisierius, dailininkus ir muzikantus dar kartą leiskite pasveikinti su Tarptautine teatro diena. Kurkite kasdien. Jūsų yra daugiau negu man atrodė.
Trečioji Realistiškoji Esybė nusišaipė ir pasirinko variantą c. Atseit, teatru domisi viso labo 5 procentai populiacijos. Tokia statistika. O sūrį valgo beveik visi, gal net kokie 95 procentai. Tai Rokiškis teatro miestas ar sūrio? Ak, gerbiamasis Realiste, norite pasakyti, kad teatras apskritai beprasmiškas užsiėmimas? Nenoriu, sako, kas kam patinka, tas tuo ir užsiima, net vaizduoti pasaulio bambą gali, bet tikimybė, jog pasaulis sužinos turįs tą bambą, labai menka. O teatras, kuris yra tik šios dienos menas, panašus į mandalos darymą iš smėlio – supilstei, sudėliojai šiandien ir sušlavei viską šluotele, rytoj galėsi kurti iš naujo.
Nieko naujo man tos esybės nepasakė, viską ir taip žinojau. O teatro žmones, aktorius ir režisierius, dailininkus ir muzikantus dar kartą leiskite pasveikinti su Tarptautine teatro diena. Kurkite kasdien. Jūsų yra daugiau negu man atrodė.
Teatro ar dailės, muzikos ar sūrio, plūgų ir akėčių ar dvarų miestu vadins Rokiškį – koks skirtumas? Svarbu nenustoti svajoti. Ne nuopelnais didžiuotis, o būtent SVAJOTI.
