Lesyklų „vajus“ atgimsta
Lesykla – ne toks senas mūsų krašto reiškinys. Dar 20 amžiaus pradžioje profesorius Tadas Ivanauskas rašė apie kitų kraštų (pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų) patirtis globojant paukščius ir skatino tą daryti pas mus. Žinoma, kaime paukščiams lesalo rasdavosi nevalingai – pribirdavo, tekdavo nuo gyvulių. Kiti avižų pėdą pritvirtindavo ant tvoros ar į sniegą įsmeigtos karties ir taip palesindavo žiemojančius sparnuočius. Tikrasis lesyklų „vajus“ radosi vėliau. Dabar jis vėl atgimsta, vis mažiau rasi sodybų, kiemų, kur paukščiai neglobojami.
Aikštelė ar senas butelis
Kokia turi būti lesykla? Jai ypatingo standarto nėra – tai gali būti paprasta lentutė su stogeliu ir su kraštais, kad vėjas lesalo nuo jos nenupūstų. Kai kas lesyklą padaro iš plastikinio butelio ar kokio nors rakando – tai atrodo nebūtinai gražiai, bet paukščiams tinka. Tiesa, kaimo sodyboje ar savo sode paukščius lesinti galima ant žemės, nuvalius atvirą plotą. Tokia maitinimo aikštelė reikalauja daugiau priežiūros, nuo jos reikia dažniau valyti sniegą. Bet aikštelėse būna daug didesnė paukščių įvairovė, jose vienu metu gali maitintis didesnis jų skaičius. Neretai čia lankosi kurapkos, svirbeliai, kurie į paprastą lesyklą neskrenda.
Ką berti?
Ką berti į lesyklą? Žinoma, pats geriausias žiemos lesalas – saulėgrąžos. Ūkininkams tai iš savo aruodo imamas išteklius, kitiems – įsigyjamas. Kai kurie paukščiai mielai lesa kruopas, įvairių sėklų (bet ne grūdų) mišinį. Tinka taukinė, nesūdyti lašiniai ar prekybos centruose įsigyjami riebaliniai lesalo rutuliai.
Būtina žinoti, kuo paukščių lesinti negalima. Tai mūsų maisto atliekos – jose būna druskos, prieskonių, saldėsių, taigi – paukščiams pavojingų medžiagų. Antra vertus, negi mes esame tokie nedraugiški gamtai, kad siūlome tai, kas atliko nuo pietų stalo? Paukščiams negalima duoti juodos duonos, nepageidaujamas batonas, atogrąžų vaisiai, rauginti, marinuoti maisto produktai.
Pasižadėjimo nepažeisti
Kas atskris į mūsų lesyklą? Jei ji „veikia“ nuo rudens (bent jau nuo lapkričio pradžios), joje turėtų lankytis mažiausiai 4–5 rūšių paukščiai. Tinkamose vietose esančias lesyklas žiemą gali lankyti iki 20 rūšių sparnuočiai. Kad jie čia jaustųsi saugiau, reikia prisiminti paprastą taisyklę: gamtoje nebūna laisvadienių, atostogų, todėl lesalas turi būti pilamas kiekvieną rytą, o šaltomis dienomis – vos lesyklai ištuštėjus. Gražu, kai lesyklos priežiūros imasi senjorai – jie tokiu rūpesčiu užpildo savo laiką. Be to, arti lango esanti lesykla tampa savotišku „paukščių televizoriumi“, kurį žiūrėti labai gera.
Paukščių lesinimas ir lesykla – lyg nerašytas mūsų pasižadėjimas jiems, kurio pažeisti ar sulaužyti neturime teisės. Nes mūsų klaidos gali kainuoti paukščių gyvybes. Tą prisiminti turime tada, kai paukščius pradedame lesinti.
Selemonas PALTANAVIČIUS
