Pradžiai vienas žydiškas anekdotas. „Kas yra vyriausybė? Tai grupė žmonių, kurie dalį mūsų pinigų pasiima sau, o už kitą dalį prikuria mums problemų“. Ir tai ne tik apie vyriausybę, bet ir apie bet kokią valdžią skirstančią pinigus.
Jau seniai bekalbėjau apie pinigus – visiems rūpimą klausimą.
Kodėl viskas brangsta ir kitaip nė negali būti, jau kažkada išaiškinau. Dabar apie europinius pinigus ir mūsų savivaldybę.
Europos sąjungos įvairioms programoms ir projektams skiriami pinigai yra gėris. Tą seniai supratome. Galima už tuos pinigus padaryti daugybę naudingų darbų, kurių rajono ar valstybės biudžetų lėšomis, ko gero, neįstengtume.
Tik kai pinigai ne tavo ir ne valstybės, o labai norisi jų turėti, kartais tuščioje vietoje gimsta projektai, kurie ir reikalingi ne žmonėms, o „lėšų įsisavinimui“. Parašiau kabutėse, nes dažnu atveju biurokratai taip ir vadina. Ir tas „lėšų įsisavinimas“ veikia ne tik europinių pinigų „laukuose“. Dauguma biudžetinių įstaigų metų gale skuba panaudoti metų pradžioje skirtus, bet taip ir nepanaudotus pinigus, karštligiškai pirkdamos būtinas ir nebūtinas prekes. Na, net jeigu ir labiau reikalingas negu ne, tai vis tiek tokias, be kurių visus metus galėjo apsieiti, ir tik nepanaudoti pinigai taip degina kišenę, kad susipranta, jog be kokio sąlyginio skylamušio dabar jau niekaip. Taip ilgai dirbau visokiose biudžetinėse įstaigose, kad gerai žinau, kas dedasi su tokiais pirkimais paskutinėmis metų savaitėmis.
Bet čia tik nukrypimas į šalį. O europinių pinigų panaudojimas yra toks klaidus ir įdomus dalykas, kad kai kurios istorijos aplekia visą Europą. Pavyzdžiui, kad ir tas tiltas Lenkijoje, pastatytas už europines lėšas ten, kur jo visai nereikėjo, bet pinigus kažkaip pavyko gauti. Arba nesenas pavyzdys, kai dabar jau ekspremjero G. Palucko šeimai priklausiusi įmonė laivų akumuliatorių įkrovimo stotį įkūrė ten, kur laivai neplaukioja. Įvairios institucijos tarsi ir akylai seka lėšų panaudojimą, dalį neteisingai panaudotų pinigų jų gavėjai grąžina, bet „įsisavintojai“ vis tiek nenurimsta.
Ne visada tie „įsisavintojai“ niekų pridaro iš blogos valios. Kai kada geri norai virsta problemomis neapskaičiavus jėgų. Nors biurokratai labai nemėgsta žodžio „problema“ ir linkę visas problemas vadinti „iššūkiais“. Kurgi ne. Nepasikeičiau padangų mašinai prieš žiemą ir turiu „iššūkį“, kai keliai apledėja. Gal tą iššūkį kaip nors įveiksiu, o jeigu ne, tai ką nors apdaužysiu ar pats apsidaužysiu. Geriausiu atveju. Bet pats irgi būsiu ne kvaila „kelių problema“, o gražiai skambantis „iššūkis“ kitiems eismo dalyviams.
Panašiai, ko gero, išėjo su Rokiškio mokyklų remontais. Nepagalvota, nepaskaičiuota, kaip greitai galima atlikti Romuvos ir J. Tūbelio mokyklų renovaciją, o kenčia mokiniai ir mokytojai, antrus metus bandydami kaip nors įveikti „iššūkius“, užuot ramiai džiaugęsi stabiliu ir normaliu ugdymo procesu. O meras ir savivaldybė vis paguodžia, kad jau įveikus tuos „iššūkius“ tai bus taip gerai, taip gerai, kaip dar niekad nebuvo. Tik ugdymo proceso skyles užlopyti gal net sunkiau negu skyles sienose ar lubose. Tik papildomų pinigų skiriama ne pirmosioms, o antrosioms.
Vis pagalvoju, ar nenutiks panašiai ir su garsiai reklamuojamu judumo paslaugos plėtra, kurios teikimui savivaldybėje net sukurtas Transporto veiklos skyrius.
Nepatinka man tas žodis „judumas“, bet čia ne apie tai. Kad mūsuose su transportu ne viskas gerai, seniai pastebėjau ne tik aš, bet kažkaip nebuvo progos pašnekėti/parašyti. Viešasis transportas rajone labiau pritaikytas moksleiviams ir pensininkams. Tai yra tiems, kuriems reikia nuvažiuoti į mokyklą ir polikliniką ar ligoninę. Moksleivius dar veža ir geltonieji mokyklų mikroautobusiukai. Pensininkus ir neįgaliuosius (ypač pastaruosius) iš kaimų dar gali pavežti seniūnijos, kurios stengiasi turėti savo transportą, o kartais ir turi, kaimų bendruomenės. Anksčiau tokią paslaugą teikė ir neįgaliųjų draugija, net pats jos vadovas Algis Veikšys sėsdavo už mašinos vairo ir pavėžėdavo vieną kitą draugijos narį iki gydymo įstaigos ir atgal. Berods, tokias paslaugas teikė ir socialinių paslaugų centras.
Kitas reikalas, jei jūs gyvenate kaime, o dirbate Rokiškyje. Ypač, jei gyvenate ne Juodupėje, Obeliuose ar Kamajuose. Tokiu atveju paskutinis visuomeninis transportas link jūsų gyvenamosios vietos iš Rokiškio pajuda apie 15–16 valandą, o jūs darbą baigiate 17–18. Žmonės verčiasi įvairiai. Gaunantys didesnius atlyginimus važiuoja savo automobiliais, kartais kooperuojasi ir važiuoja į Rokiškį viena mašina dviese ar trise, kas labai aktualu brangstant kurui. Bet ką daryti, jeigu važinėji vienas, o tavo mašina ėmė ir sugedo? Pats esu ne kartą pavėžėjęs tokį nelaimėlį, kuriam nuo rajono centro, kur dirba, iki namų kokie 15–16 kilometrų, nes po darbo joks viešasis transportas nebevažiuoja. O neturėdamas savo mašinos esu pats miegojęs ir darbo kabinete. Bet tai buvo seniai.
Taigi, paslauga reikalinga ir svarbi. Kas keisis, kai ji bus įgyvendinta? Mano racionalus protas sako, jog arba turės dar labiau susitraukti viešojo transporto paslaugomis besinaudojančiųjų ratas ir dar bus mažinami priemiestiniai autobusų maršrutai, jau ir šiaip tik vegetuojantys, arba bus nepatenkinti pavėžėjimo paslaugas teikiantys taksistai privatininkai, gyvenantys ne geriau už „autobusininkus“ nes iš valstybės lėšų finansuojami vežėjai, žinoma, juos nukonkuruos. Ar paskaičiuota, kiek žmonių ta kelių savivaldybių organizuojamu judumu norės (būtent norės, o ne galės) naudotis. Ar pagalvota, kaip ta savivaldybių paslauga atsilieps jau esantiems vežėjams ir pavežėjams?
Be abejo, kol kas lieka didelis klausimas, kokia įstaiga ar įmonė laimės konkursą teikti tas judumo paslaugas, kurioms įgyvendinti bus perkami keturi elektromobiliai, kaip sakė savivaldybės administracijos direktorius Valerijus Rancevas. Bet kuriuo atveju visiems gerai nebus. O žinant, kad valstybės ir savivaldybių lėšos naudojamos ne taip efektyviai kaip privačios, ką neseniai viename interviu labai pagrįstai išdėstė „Norfos“ prekybos tinklo savininkas Dainius Dundulis, galima tikėtis visko. To, kad kažkas bus vėl nepaskaičiuota ir nenumatyta – taip pat.
Gal aš čia vėl kalbu pernelyg pesimistiškai ir pernelyg atsargiai. Bet labai norėčiau klysti. Norėčiau, kad šiuo kartu europiniai pinigai suveiktų visų naudai ir niekas nuo šio projekto nenukentėtų.
