Kaip ir dauguma vyrų, nemėgstu drabužių parduotuvių. Gal ne tiek pačių parduotuvių, kiek paties drabužių pirkimo proceso. Viso to per ilgo rinkimosi tarp daugybės formų ir spalvų nereikalingų drabužėlių gausos, matavimosi. Ypač, kai nueini į parduotuvę su moterim ir būni priverstas pasimatuoti bent trejas kelnes, penkis megztinius, dvejus baltinius ir keturis švarkus bei dar pora striukių, nors tau viso labo reikia vasarinių marškinėlių.
Visgi pasitaiko išimčių. Tokių, kaip netoli mano laikinų namų buvusi „Vyrų stotelė“ – nedidukė vyriškų drabužių parduotuvėlė. Sakau „buvusi“, nes vasaros pabaigoje ant durų iš vidaus priklijuotą užrašą „ATOSTOGOS“ pakeitė kitas užrašas „UŽDARYTA“, o paskui dingo ir parduotuvės iškaba bei visos prekės. Pasirodo, mirė „Stotelės“ įkūrėja ir savininkė.
Kai kas pasakys, jog „Vyrų stotelės“ pavadinimas gal labiau būtų tikęs vos už kokių 50 metrų nuo jos esančiam alaus barui. Pasakys, ir bus neteisus. Nes čia, nedidukėje parduotuvėlėje, įsikūrusioje buvusiame pirmo aukšto bute, galėjai nesijausti nepatogiai. Galėjai užsukti vienas, permesti akimis sukabintus drabužius ir kaip mat pamatyti tai, ko tau reikia. Galėjai net nesimatavęs (nors pardavėja iš to vyrų nenoro matuotis ir pasišaipydavo) per dešimtį minučių nusipirkti tris megztinius, o prie kasos, prisiminęs visas skalbimo mašinoje poras praradusias kojines, dar pasiimti ir jų kelias poras bei apatinių kelnaičių. Ir be įkyraus noro padėti, ir ne itin brangiai. Ir išeidavai iš parduotuvės pilnu nauju maišeliu (kaskart į jį viskas būdavo sukraunama) to, ko tau tikrai reikėjo. Net nespėjęs pavargti ir susierzinti.
Moterys nemėgsta tokių mažų parduotuvėlių. Moterims reikia erdvės ir gausos. Užtat čia vyrai dažnai užsukdavo po vieną. O vienas vyras nedidelėje drabužių parduotuvėje – mažiau nervo, mažiau pasimetimo, mažiau sugaištamo laiko. Ir daugiau laimės. „Daugiau laiko gelbėti ir tobulinti pasaulį“, pasakytų moteris.
Todėl beveik viskas, ką dabar vilkiu, per pastaruosius pora metų buvo susipirkta „Vyrų stotelėje“. Teks dabar ieškoti kitos patogios drabužinės. Tik nežinau, ar rasiu tokio gerumo vietą.
Tiesa, jau skelbiama, jog šviesios atminties „Vyrų stotelės“ savininkės dukra tęsia mamos pradėtą verslą ir atidarė naują parduotuvę tuo pačiu pavadinimu. Tik jau ne Rokiškyje, o Utenoje. Bet negi važiuosi kokio treningo ar bliuzono į Uteną? Juolab matosi, jog ten ir parduotuvė didesnė (ar tik nebus vyrams per didelė?), ir šeimininkė kita.
Tai tiek žodžių vienos parduotuvės atminimui.
O kadaise populiarioje neastronominėje ir neastrologinėje knygoje apie Marsą ir Venerą seniai seniai perskaičiau labai protingą patarimą moterims: niekada nebandykite išmesti vyro mylimiausio kepuriuko ar marškinėlių, nors jie ir būtų kelis metus nenešiojami bei beviltiškai suplyšę. Bet čia tik tarp kitko.
