Antradienį beveik nepastebimai praėjo Kultūros diena. Pastebėjo turbūt tik savivaldybės žmonės, kurie viską, ypač prieš rinkimus, pastebi. Patys kultūrininkai – ne tik Kultūros centras, bet ir Viešoji biblioteka, Krašto muziejus – pasidarė sau šventę, keliavo, pramogavo ir džiaugėsi gyvenimu. Po įtempto miesto šventės savaitgalio gal ir gerai atsipalaiduoti tiems, kas dirba, kai jūs ilsitės.
Kultūros žmonės dabar išgyvena geruosius laikus. Kodėl geruosius? Nes praėjo tas permainų laikas, kai visi ar beveik visi tik ir galvojo kaip čia apskritai išgyvenus ir bent dešrai ant sumuštinio kur nors uždirbus, o ne apie kultūrą. Praėjo pandemijos laikas, kai kultūros darbuotojai (kartu su restoranų ir viešbučių verslo) buvo patys nereikalingiausi, pirmi siunčiami nemokamų atostogų ar prastovų. Gal ne visada pamatuotai ir pagrįstai, bet ne apie tai dabar.
Pilnos teatrų, koncertų, parodų salės, bibliotekos ir muziejai, regis, galėtų ir patiems kultūrininkams garantuoti sotesnį gyvenimą, bet ne visada taip yra. Šis pasaulis taip jau sutvarkytas, kad vadybininkai visada gyvens sočiau už kūrėjus. Beveik visada, pasakysiu apsidrausdamas, bet ir žinodamas, kuo ir kaip gyvena kultūros darbuotojai. Ypač mažesnių miestelių ir kaimų. Pagal save žinau, kad kokiam nors Pandėlio UDC turėti pusetatį režisierių yra prabanga. Šiaip taip pakeliama, bet prabanga. O dar tie miestelių ir kaimų kultūros darbuotojai iš namų į darbą neša visko daugiau negu atvirkščiai. Iš darbo į namus dažniausiai tik rūpestį, kaip iš nieko padaryti bent kažką.
Užtat ir norinčių būti kultūros darbuotojais šiais laikais nedaug atsiranda. Viena kalbinta kaimo bibliotekos darbuotoja tariantis dėl susitikimo prašė prieš atvažiuojant paskambinti – dirba per tris bibliotekas, tai galiu pagrindinėje iš jų nerasti. Bėda būna, kai koks kaimo kultūros darbuotojas sugalvoja išeiti į pensiją ar randa kitą darbą. Dažniausiai tokiu atveju jis pats turi surasti sau pamainą. Jei neranda, tada liūdniau.
Bet ar tik kaimuose taip. Va, Rokiškio teatras jau bene trejus ar ketverius metus neturi režisieriaus. Kol kas laikosi pačių aktorių iniciatyva – jie ir režisierius naujam spektakliui susiranda, ir spektaklius, kurių režisieriai jau kažkur kitur režisuoja, gyvus kažkaip išlaiko. Tik ar ilgam užteks jų entuziazmo, kai Kultūros centro vadybininkams tai nerūpi. Girdėti, INTERRAMPAI ruošiamasi atnaujinti dar vieną bene dešimtmečio senumo spektaklį kelerius metus nevaidintą. Gal geriau negu nieko, bet… Tiesa, šį sezoną teatras žada ir dvi naujas premjeras, tai žiūrėsim.
Pernai apsidžiaugta, kai sugebėta rasti naują vaikų ir jaunimo teatro režisierę Ignę Barkauskaitę. Džiaugsmas truko gerą pusmetį. Laimei, šiemet sugebėta prisikviesti Drąsutę Jarušauskienę, kuri gal taip greitai nepabėgs. O juk vaikų ir jaunimo teatras augina ne tik aktorius suaugusiųjų teatrui, bet gal ir būsimus režisierius.
Bet ką aš čia taip minoriškai. Pats matau, kad tie kultūrininkai ir jų teikiamos paslaugos (aš čia tyčia taip nežmoniškai valdiškai) žmonėms reikalingi. Ir jų darbas bent kiek atidžiau stebinčiam matomas. Pasižiūrėkit kad ir į patį paprasčiausią dalyką – kaimų ir miestelių šventes. Kadangi jas dėl savo žurnalistavimo dažnai lankau, galiu paliudyti, kad ir išmonės, ir skonio, ir kitokių gerų dalykų jose kasmet daugiau.
Ir visokia kultūrinė pasiūla (vėl žodis iš vadybininkų žodyno) kasmet ar net kasdien gausesnė.
Dar ta proga prisiminiau, kaip grįždami iš Antazavės vasaros teatro festivaliuko prieš vidurnaktį Obelių centre siaubingai susiginčijom su vienu geriausių mūsų krašto dailininkų Rimvydu Pupeliu. Mat anas man pradėjo aiškinti, kad visokius neišsilaikančius mėgėjų menus reikia išvaikyti, o savivaldybės pinigus skirti tik rimtai dirbantiems profesionaliems menininkams, nes tik jie sukuria rimtą pridėtinę vertę ir reklamuoja kraštą. Žinau, kad Rimvydas mėgsta paprovokuoti, bet tąkart rimtai užsiutau. Išvariau gerą ir gabų žmogų iš mašinos, išvadinau durnium ir vos ne į srėbtuvę pasiūliau. O tas padėkojo už įdomią diskusiją ir nužygiavo namo.
Ką jau čia. Meno žmonės ir tokie būna. Taikūs, bet pasiruošę kautis.
