Stambesniems sekėsi geriau. Kad smėlis geriau susigulėtų, kartais reikėjo net pasišokinėti. Batų kulnai smigo į smėlį…
Stebėjau, kaip giminės, draugai kojomis tankino žemę ant draugo kapo. Prieš tai nukasė po laidotuvių likusį smėlio kauburį, išvežė jo perteklių. Dar reikėjo išlyginti paviršių, patiesti plėvelę, supilti akmenėlius. Darbas paprastas, tik man kažkodėl buvo nejauku visa tai stebėti.
Dar per Velykas čia atsisveikinome su draugu. Mūsų bendraamžiu. Jis turėjo savo gyvenimą, namus, artimuosius, rūpesčius, džiaugsmus. O dabar rūpinomės, kad jo amžinojo poilsio vieta būtų graži ir tvarkinga. Stebiu ir staiga suvokiu, kaip paprastai baigiasi tai, kas gyvenant atrodė taip sudėtinga.
Mano santykis su mirtimi visada buvo gana žemiškas. Supratau, kad žmogaus kūnas sensta, susidėvi, jį gali sunaikinti liga ar nelaimingas atsitikimas. Tačiau paauglystėje vis pagalvodavau, kas nutinka žmogaus kūnui, kai jį užkasa.
Iki šiol prisimenu, kaip pirmieji žemės grumstai trenkiasi į karsto dangtį. Trumpas, sausas bildesys, pereinantis į duslius dunkstelėjimus. Kuo daugiau žemės, tuo labiau garsas slopsta, kol galiausiai nutyla. O atmintyje kažkodėl lieka visam gyvenimui.
Tuomet man buvo sunku suprasti laidotuvių paprotį. Kodėl pirmiesiems užberti žemę ant karsto suteikiama garbė artimiesiems? Juk mesti žemę į gyvą žmogų būtų nepagarba. O čia – paskutinis atsisveikinimo gestas.
Ant paminklo – mano bendraamžio vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Tarp jų – mažas brūkšnelis. Minusas reiškia atimtį. Kažko sumažėja, kažko netenkame. Mirtis irgi yra atimtis. Iš mūsų gyvenimo išeina žmogus.
Prisiminiau aktorių Rolandą Kazlą. Atsiimdamas Vyriausybės kultūros ir meno premiją, menininkas kalbėjo apie gyvenimą tarp dviejų liudijimų – gimimo ir mirties. Ant paminklo tarp šių datų dažniausiai lieka tik brūkšnelis. Tačiau, anot aktoriaus, būtent jis yra pats svarbiausias – jame telpa visas žmogaus gyvenimas.
Koks mažas ženklas paminkliniame akmenyje. Ir kiek daug jame sutelpa! Vaikystė, meilė, šeima, draugystės, darbai, džiaugsmai. Ir pyktis, nesėkmės, nuoskaudos, ginčai, kuriems kartais atiduodame tiek daug gyvenimo.
Jaučiu skirtumą, kai miršta senas žmogus ir kai pradeda išeiti mano kartos žmonės. Nenoriu prisiminti vaikų netekčių. Atsisveikindami su devyniasdešimtmečiu dažnai sakome: nugyveno ilgą, gražų gyvenimą. O kai miršta šešiasdešimtmetis, šie žodžiai stringa gerklėje. Juk tai mano bendraamžis.
Sakoma, kad geriausia iš blogiausio – išeiti staiga, be ilgų kančių ir skausmo. Kartais žmonės priduria, kad tokią mirtį reikia užsitarnauti. Bet kaip? Meile, gerais darbais, dorai nugyventu gyvenimu… Juk yra tiek žmonių, kuriems tenka ilgai sirgti ir kentėti. Negi jie buvo mažiau verti ramaus išėjimo… Gal man tiesiog norisi tikėti, kad gyvenime galioja paprasta taisyklė – už gera atlyginama geru. Tačiau gyvenimas gali būti ne visada teisingas. Mirtis – taip pat.
Mano karta augo vienoje santvarkoje, išgyveno jos griūtį, kovojo už laisvę, mokėsi gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Dirbome, statėme, auginome vaikus, keitėmės kartu su pasauliu. Šiandien daugelis materialiai gyvename geriau nei kada nors anksčiau. Bet ar tapome laimingesni?
Pastaruoju metu vis dažniau savęs klausiu, kodėl mūsų gyvenime tiek daug pykčio. Kartais net artimi žmonės tampa svetimi, nebesusikalba, nebegirdi vieni kitų. Tiek daug laiko ir jėgų išeikvojame įrodinėdami savo tiesą, kaupdami nuoskaudas, net nepastebėdami, kaip pro šalį eina gyvenimas.
Ne viską galime pakeisti. Ne visus žmones įtikinti, ne visus santykius išsaugoti. Kartais sakome, kad reikia laiko, kol viskas susigulės. Bet vis dažniau pagalvoju, kaip norėčiau išmokti kitaip gyventi su tuo, ko pakeisti nepavyksta. Mažiau laiko, energijos eikvoti tam, kas nuo mūsų nepriklauso, daugiau – artumui, pokalbiams, paprastiems gyvenimo džiaugsmams.
Artėjančios Vėlinės vėl primins tuos, kurių nebėra šalia. Gal bent trumpam pagalvokime ir apie gyvuosius. Apie tuos, kuriems dar galime paskambinti, kuriuos dar galime apkabinti, su kuriais dar galime susitaikyti. Ir apie save. Kaip norime nugyventi likusius metus.
Juk mes dar turime laiko.
Kapo tvarkymas baigtas. Neliko smėlio kauburio, paviršius tapo lygus, akmenėliai sugulė į savo vietas. Viskas paprasta, tvarkinga, ramu.
Tik kiek daug kauburių per gyvenimą paliekame vieni kitų širdyse. Kiek nuoskaudų sukaupiame, kiek skaudžių žodžių pasakome. Ir kaip sunkiai kartais sekasi visa tai išlyginti.
Gal todėl, kad žemei susigulėti pakanka žmogaus svorio. O širdžiai kartais neužtenka viso gyvenimo.
Dalia Zibolienė
