Jau dešimtmetį jei ne daugiau internete ir ne tik jame prieš Visus šventus ir Vėlines kyla triukšmas, aiškinant, koks baisus tas Helovinas ir kokios dvasingos Vėlinės. Rašiau ir pats apie tą triukšmą bene prieš pora metų. O šiemet radau tinklapyje „Bernardinai.lt“ gražų ir teisingą teologo dr. Gabrieliaus E. Klimenkos straipsnį „Helovinas, arba Kodėl taip bijome moliūgų?“. Tai trumpa citata iš jo:
„Didžiausia problema prasideda ne tada, kai katalikas nusprendžia nešvęsti Helovino – jis turi visišką teisę to nedaryti, – problema kyla tada, kai asmeninis pasirinkimas paverčiamas moralinio pranašumo demonstracija. (…) Jeigu Helovino nešventimas augina puikybę, panieką ir norą teisti kitus, toks dvasingumas vargu ar duoda krikščioniškų vaisių. Veikiau priešingai – teisuoliškumas gali pražudyti ne tik santykį su artimu“.
x x x
Moralinio pranašumo demonstravimo ir mėgavimosi savo teisuoliškumu galima rasti ne tik apie Heloviną kalbai užėjus. Dar, pavyzdžiui, apie alaus barus, dirbančius nuo ankstaus ryto, kai kitur alkoholinių patiekalų niekaip nenusipirksi.
Pats visai netoli vieno tokio gyvenu. Na, kaip netoli – kokie 70–80 metrų. Kaip tik atidarant ir uždarant jį einu pro šalį su savo šunimi. Retai, bet kokius porą ar trejetą kartų per metus matau šalia baro susmukusį kokį „pavargusį“ žmogelį. Tik niekad nemaniau, kad baras kaltas, jog žmogus saiko neturi.
Girdėjau pasakojimų, jog tas baras ir jo lankytojai prieš kokius 20 metų gyveno gerokai linksmesnį ir triukšmingesnį gyvenimą. Dabar retai ten koks didesnis triukšmelis kyla. Gal todėl per trejus metus vos kartą į tą barą užsukau. Jeigu būtų kokia įstaiga, kur galima patriukšmauti, pavyzdžiui, per krepšinio ar futbolo varžybas, na, tokia vieta, kur susirenkama sirgti už mylimą komandą, mielai užeičiau. Buvo Rokiškyje bandymų steigti sporto barą, bet neilgai jis išsilaikė. Deja.
O štai dabar, rajono savivaldybei paskelbus apie barų netoli ugdymo įstaigų darbo laiko ribojimą, internetuose kilo tiesiog palaikymo banga. Tarsi tie keli barai būtų didžiausia rajono problema.
Tik ne ugdymo įstaigomis bei jų ugdytiniais rūpinamasi tris barus pridarant. Rajono taryboje meras pats prisipažino, jog seniai ieškojo progos kaip nors apriboti tų įstaigų veiklą. Seniai žinoma, jog ką nors nesveiko uždraudžiant prieš rinkimus galima lengvai pasikelti reitingus. Nes niekas taip nesuvienija elektorato kaip bendras priešas. Šiuo kartu priešu pasirinktas verslas, pilstantis alkoholį.
x x x
Visas šiųmetis ruduo man pasirodė kaip Vėlinių laukimas. Su atminties, nepretenduojančios į galutinę tiesą ir kitokių smerkimą, be pretenzijų į teisuoliškumą renginiais. Gražūs buvo ir Algirdui Svidinskui skirti renginiai, ir jubiliejinė „Interrampa“, skirta Jono Korenkos atminimui.
Per A. Svidinsko atminimo koncertą ėmiau ir supavydėjau muzikantams. Kaip gražiai ir lengvai jie pakeičia vienas kitą skirtinguose kolektyvuose. Trūksta vienam kolektyvui būgnininko, ateina jis iš kitos kompanijos, atsisėda prie būgnų ir pritampa kaipmat. Trūksta gitaros – ateina gitaristas iš kito kolektyvo. Tuo muzika ir pranašesnė už teatrą. Prie jos, jei tik turi klausą, gali prisiderinti, net nežinodamas melodijos ir žodžių – pritarti.
Dar pagalvojau, kad jei nieko kito A. Svidinskas nebūtų sukūręs, tik „Vėlinių valsą“, jį vis tiek galima būtų pripažinti poetu. Rodos, tokie nederantys dalykai, kaip valsas ir Vėlinės, šitame eilėraštyje ir dainoje taip sulimpa, kad neatskirsi.
Viskas paprasta, regis, a baigęs.
Nieks jau tau nepaglostis galvas.
Tyliai žyra unt antkapių snaiges,
Metai plaukus ir tau nuspalvas.
Gal dar sykį pasikartosiu (net nežinau, kiek sykių esu tai sakęs): ne Algirdo ir Jono energijos, ne užsispyrimo mums, tai yra, mūsų kultūrai trūksta. Trūksta aistros daryti neįmanomus dalykus. To Čerčiliui priskiriamo paradokso: „Būkime realistai – siekime neįmanomo“.
Ne tik per Vėlines. Kasdien.
