– Kiek jau metų ūkininkaujat?
Irena. – Daug. Nuo pat bendro gyvenimo pradžios. Jau sūnui 30 metų. Kaip pradėjom, taip ir dirbam.
– Tėvai ūkininkavo ar patys pradėjot?
Eugenijus. – Tėvai „pasogą“ davė – po karvę. Jie jau pensijoj buvo.
– Tai nuo ko pradėjot?
Irena. – Nuo trijų hektarų ir dviejų karvyčių.
Eugenijus. – Kaip visi. Dirbom kolūky, pradžioj dar teko to paragauti. Po armijos grįžau, tai tuoj pradėjo ardytis kolūkis, tada dar bendrovė buvo kurį laiką.
– Ir ką iš bendrovės išsinešėt? Tris hektarus? Technikos kokios?
Eugenijus. – Prisipirkom pajų, tai išėjo vikšrinis traktorius su padargais, fermą nusipirkom. Pardavinėjo tuo laiku pigiai – nugriovimui. Fermą pirkom jau nebe „vagnorkom“, o litais.
– Ferma iki šiol tebestovi ta pati?
Irena. – Ta pati. Dar nesugriuvo (juokiasi – aut. past.) Ten kompleksas visas buvo.
Eugenijus. – Dvi fermos buvo, dabar viena. Pusę nuardė, pusė liko.
Irena. – Kai nusipirkom, buvo tik sienos ir kiauras stogas. Nei langų, nei durų, nei elektros, nei vandentiekio, nei transporterio – nieko. Toliau jau įsirenginėjom: griovėm, laužėm, darėm. Ir elektrą įsivedėm, ir vandenį – viską iš naujo. Išdraskyta ir išvogta buvo.
Eugenijus. – Bendrovė atsisakė gyvulių, o fermos nepardavinėjo tuo metu. Kas norėjo, tas metalą nešė. Viską nešė ir draskė.
– Ir iš karto apsisprendėt laikyti karves, pieno ūkį?
Irena. – Visi tada dar laikė karves. Aš pati kelerius metus dirbau pieno punkto vedėja. Bedirbdama jau mačiau, kad tas, kuris turi 8 ar 12 karvių, gali nusipirkti kažką daugiau. Tai taip ir prasidėjo. O Raikėnuose tada turėjau 27 pieno statytojus. Paskui vieni nuseno ir pardavė karves, kiti pradėjo auginti grūdines kultūras, treti į miestą išvažiavo.
Eugenijus. – Daug pensininkų atsisakė gyvulių, kai buvo pasitraukimo (iš žemės ūkio – aut past..) programa – taip pat ir mano mama, ir teta. Tuo pačiu ir žemes mums perrašė, nes turėjo ir jų atsisakyti, kad gautų išmokas.
– Greit karvių daugėjo ūkyje?
Eugenijus. – Kol pačių tvarte tilpo, nebuvo didelio skirtumo. Atsiveda karvė veršelį, tai nesvarbu, ar du gyvulius prižiūrėsi, ar tris. Rudenį žiūrim, kad jau nebetelpa tvarte.
Irena. – Į nusipirktą didelę fermą jau nusivarėm aštuonias karves. Langus užkalėm plėvele, kad nesušaltų ir nusivarėm.
Eugenijus. – Elektrą atsivedėm iš tokių dirbtuvių, vandenį vežėm su „bačkom“, žiemą ir užšaldavo – visko buvo. Paskui pradėjom eiti į tas paramos programas. Susitvarkėm langus, nusipirkom pieno bloką. Taip po truputį ir kūrėmės.
– Kiek dabar karvių turit?
Irena. – 35 karvės. O su teliukais, jautukais iš viso apie 70.
– Daug kas iš to pieno ūkio bėga. Niekad nepagalvojot apie tai? Gal net kokia mėsinė gyvulininkystė būtų paprasčiau?
Irena. – Šitą klausimą jau kokius trejus metus visi užduoda. Vienas dalykas – visur reikia įdirbio. Čia jau įdirbį turim, mokam. Kad ir veterinarų nebėra, bet mokam. Pradėjus ką nors kitą, jau reikės kitos technikos, kito įdirbio. Ar daržovių auginimą paimsi, ar sodininkystę, visur to reikės. Turim sodelį – genėjom, prižiūrėjom, bet pražiopsojom, nenupurškėm. Dabar Bulovų soduose raudoni obuoliukai, o mūsų – supuvę. Praleidom kažką, neturim patirties toj srity. O pienininkystėj mes ir įdirbį turim, ir visą tam reikalingą techniką: šaldytuvą, melžimo lauke aikštelę – viską, ko reikia pieno ūkiui.
Eugenijus. – Pavyzdžiui, grūdams auginti jokia mūsų technika netinka.
Irena. – Ir su tais 76 hektarais, kuriuos deklaruojam, labai neišsiplėsi, nes augalininkystei reikalinga sėjomaina. O mes nei bokštų grūdams, nei kombaino, nei priekabos neturim. Ir paprasčiausių žinių trūks. Vėl reikėtų nuo nulio pradėti.
Eugenijus. – Ir paprasta matematika. Už toną grūdų moka 180 eurų. Nuveži, nuskaičiuoja šiukšlingumą, drėgnumą. Šiemet kai kurie gavo tik po 80 eurų už toną. O mes už toną pieno gaunam 400. Dabar rudenį mažiau, bet vis tiek 360.
Irena. – O su mėsiniais galvijais, tai… Nors matematikos penketą turėjau (pagal penkiabalę vertinimo sistemą – aut. past.), bet man nesueina galai. Lengvumo gal ir lengviau, bet pragyvenimui tai nežinau… Iš ko ten pasidaryti pašarus? Čia moka pinigus už pieną du kartus per mėnesį. Žinoma, būna ir pas mus ir negyvų veršiukų, ir kitų dalykų, bet tu melži, gauni pajamas. Kai važiuoji pro šalį tų mėsinių jaučių, tai gražu pažiūrėti. Gal jie didelius kiekius parduoda brangiau. Mes irgi vieną kitą likusį jautį užauginam ir parduodam, bet palyginus su pienu tai menki pinigai. Pavarčius balansus, gal ten išlaidos ir mažesnės, nes mes ir kombinuotuosius pašarus perkam, mokam veterinarinei už visus sėklinimus. Paskaičiavau, kad beveik 3000 eurų reikia vien karvėms apsėklint.
– O prisišienauti pievų užtenka, nereikia prisipirkti?
Irena. – Yra buvę, kad ir reikėjo ankstesniais metais. Bet tada mažiau jautukų pasiliekam. O šiaip dar sėjam kukurūzus silosui. Šeriam daugiausia šienainiu ir silosu. Ir kombinuotuosius pašarus perkam.
– Kaip pieno kainos dabar?
Irena. – Dabar truputį krito kainos palyginus su vasara. 360 eurų už toną.
– Ir kiek primelžiat per dieną?
Irena. – Kas antrą dieną išsiveža po 1,1 tonos maždaug. Vasarą buvo daug daugiau – lijo, žolė sultinga, o dabar tiek.
– O išsiveža kas?
Irena. – „Pienas LT“ išsiveža į Kauną. Norinčių supirkti yra. Šiom dienom „Žemaitijos pieno“ atstovai važinėjo, siūlėsi. Suprantama, pieno trūkumas.
Eugenijus. – Pieno trūksta, bet už jį mokėti niekas nenori. Žiemą visada kainos kildavo, o dabar jas numuša. Jeigu ne šitas kooperatyvas, tai irgi klausimas, kaip čia būtų. „Rokiškio sūris“ perdirba, o iš Rokiškio praktiškai pieno nesuperka. Kur logika? Geriau nuvažiuoti kiton pusėn Estijos, o 30 kilometrų apie Rokiškį gailėdavo cento už pieną. Gal jie kitaip mąsto.
– Kai pradėjot, Rokiškiui pardavinėjot?
Irena. – Mes kantriausi buvom, ilgiausiai iš aplinkinių didesnių ūkių Rokiškiui tiekėm.
Eugenijus. – Buvom dėl cento išbėgę į „Žemaitijos pieną“ , „Pieno žvaigždes“, bet kai jau išėjom, tai ir išėjom. Kai Rusijai paskelbė embargą, rusai nustojo pirkt lietuvišką produkcija, supirkimo kainos krito, tada perėjom į „Pienas LT“ kooperatyvą. Nuo 2014 metų. Rimtas kooperatyvas. Ir dividendus moka.
Irena. – Ir labai patogu. Mūsų ferma kitoj pusėj kaimo. Atvažiuoja pienvežis, vairuotojas atsirakina duris, pasiima pieną, išjungia šaldytuvą, užrakina duris ir išvažiuoja. Vyras kai kada ten ką nors dirba, tai bent tuos vairuotojus pažįsta, o aš gal nė nemačiau. Vasarą būdavo nespėjam kai kada, tai besitvarkant atvažiuoja, o dabar visai nesusitinkam.
– O Raikėnuose dar yra karves laikančių?
Irena. – Čia netoli yra Povilas Butėnas. Jis laiko gal 22 ar 25 karves, nežinau tiksliai. Daugiau lyg ir nebėra.
– Kiek metų punkto nebėra?
Irena. – Oi, jau daug metų. Dar kurį laiką vienas ūkininkas nuomojosi ir „Rokiškio sūrio“ šaldytuvą, ir punktą, bet jau gal porą metų ir jis nebelaiko karvių. O šiaip, kaip anksčiau būdavo, kad neša visi su tais bidonėliais pieną, tai seniai nebėra.
– Jeigu reikėtų vėl viską pradėti iš naujo nuo nulio, pradėtumėt?
Irena. – Aišku, kad ne. Reiktų mokytis, kad būtum kokia nors buhaltere. Kai kada ir pagalvoju: mama buhalterė, sesė buhalterė, o kodėl aš nesimokiau? Šiaip tai aš pagal specialybę bitininkė. Ir į kolūkį atėjau dirbti bitininke. Buvo tada „Pušyno“ kolūky bičių – gal 30 avilių. Paskui dirbau šiek tiek Onuškyje, tarybiniam ūky, jie turėjo apie 80 avilių.
– O dabar bičių nesinori turėti?
Irena. – Turiu. Šešis avilius.
– Tai ne tik karvėmis verčiatės? Pieno yra, medaus yra, sodą irgi, sakėt, turit.
Irena. – Sodas – savo pomėgiui. Obelys, kriaušės, slyvos. Dar ir kaimynus apdalinu. Tik šiais metais nepasisekė. Kažką praleidau.
– Tik grūdų neauginat.
Irena. – Kaimynai augina. Reikia kažkam ir kitokį darbą dirbti.
– Jau užsiminėt, kad veterinaro nebėra. Iš kur reikalui esant kviečiatės?
Irena. – Konsultavimo tarnyba atvažiuoja – patikrina karvytes. Pakamantinėju juos, jie man atsako, ko reikia. O paskui gydaisi pats kažkaip. Sėklint Joną Vilutį prisišaukiam, dar atvažiuoja. Anksčiau būdavo Lailūnų Daučiūnas, bet jis tiesiog pasakė: „Nebenoriu, per senas, nebeturiu sveikatos.“ Kaip nori, taip ir žinokis.
– Bet patys irgi nemažai išmokot.
Irena. – Per tiek metų, žinoma, nori nenori. Mes jau vedę 33 metai, ir nuo pirmų dienų tos karvytės. Pavasarį ir rudenį atvažiuoja konsultavimo tarnybos veterinaras, patikrina karvytes, pasako, kuri veršinga, kuri ne, o aš visada paklausiu, ką daryti, ką leisti. Jis visada man labai gražiai išaiškina, o aš paskui jam pateikiu dar kokius 5 ar 15 klausimų: tai karvytei buvo tas ar anas – ką man daryti? Jis man sako, aš rašausi. Kitą kartą atvažiuoja – ir vėl klausiu. Daro tyrimus, žiūri, ko trūksta. Pagal tai suleidi vaistus arba šeri kokiais papildomais pašarais.
– Turit didelę kontorinę knygą užrašų?
Irena. – Taip. Jau vieną sąsiuvinį pabaigiau, pernai pasiėmiau kitą. Kiekvienais metais užsirašinėju. Galiu pasakyti, ką anksčiau rekomendavo, kokius gydymo būdus.
– Karvės turi savo vardus?
Irena. – Ne, neturi nė viena. Pagal numerius skiriam. Anksčiau kelios karvės turėjo vardus, bet jos pas mus visos margos, visos vienodos, nelabai atrinksi. Yra viena labai gražiai marga Holšteinų karvė, tai Dalmantinu vadinam. O šiaip nėra, kaip pas kitus kad būna – Rožės, Uogytės ir visokios kitos.
– Kiek laiko užima melžimas?
Eugenijus. – Ryte dvi valandas ir vakare dvi valandas.
Irena. – Daugiau. Kai aš viena lauke vasarą… O dabar taip. Tu šeri, aš melžiu. Septyniom išvažiuojam, devyniom grįžtam.
– Negalvojat užsiimti perdirbimu, patys sūrius daryt ar dar ką?
Irena. – Ne, ne, ne… Tada jau ir blynų išsikepti nebus kada. Čia reikia mokėt, reikia norėt. Dabar atvažiavo, pasiėmė pieną ir išvažiavo, o ten tai reiks susigaudyti, kaip viską parduoti. Žmonės savo reikmėms visą gyvenimą daro, ir tai vienas sūris skanus, kitas prėskas, trečias trupa, ketvirtas netrupa. O pardavimui reikia viską gerai padaryti. Ne, ne, ne.
Eugenijus. – Kitas dalykas, kad būtumėm arti kokio didmiesčio, kur žmonių daug, o čia gi kaimas. O Pandėlys, Rokiškis – ir gamintojų yra, ir valgytojų mažai. Mažesni ūkeliai dar gali išdalyt pieną, išnešiot tuos kelis sūrius, o toną su viršum perdirbt – labai daug darbo.
– Daugiau žemės, daugiau karvių neplanuojat?
Eugenijus. – Mums dviem užtenka. Tai vienas dalykas. O antras – pas mus dėl žemės vyksta karas. Čia gi aplink grūdininkai, o jie kartais dėl pushektario pykstasi. Nebėr laisvų žemių. Mūsų žemės dirbt atvažiuoja žmonės iš Lailūnų, iš Kavoliškio, iš Biržų, Papilio. Ir nuomos kainos labai sukilę.
Irena. – Taip kimba vieni kitiems į gerkles dėl tų pushektarių, kad kažkur plėstis jokių galimybių.
– Sūnus pagelbėja?
Irena. – Jis dirba Kavoliškį, bet labai daug mums padeda. Ypač kai reikia ritinius suvežti. Šiemet praktiškai sūnus ir suvežė.
– Techniką per tiek metų atsinaujinot turbūt? Ką dabar turit?
Eugenijus. – Techniką kasmet po truputį atnaujinam. „Belarusais“ nebereikia važiuot niekur. Iš traktorių du „John Deere“, dar stovi du „Belarusai“ – vienas fermoj, kitas toks mažiukas pas karvutes važinėja. Šiaip visa technika jau vakarietiška, o „Belarusai“ vandeniui vasarą vežioti, kad nereiktų nuo kitų padargų atkabinėti.
– Netrūksta technikos? Neplanuojat naujos pirkti?
Eugenijus. – Planuot daug ką galima. Naktį atsigulęs tiek prisigalvoji, kad… Bet kai atsiverti banko sąskaitas, žiūri, kad gali nepatempti. Kai pradėjom ūkininkauti, pasiėmėm pirmą paskolą apyvartinėms lėšoms. Taip patiko mums tos paskolos, kad po šiai dienai skolinamės.
Irena. – Bankai daug kiek iš mūsų uždirbo. Vienu momentu net dvi paskolas turėjom.
– Pirmas paskolas imti turbūt buvo baisu?
Eugenijus. – Iš pradžių buvo baisu, bet kai už pieną pinigus gauni kas dvi savaites, sumoki kas mėnesį ir pripranti. Ir dabar už vieną traktorių dar nebaigėm išmokėti, paėmėm kitą paskolą. Presą kai pirkom irgi dvi paskolas mokėjom. Sakėm, šitą paskolą atiduosim, bent mėnesį kitą pabūsim be paskolų. Ant tų žodžių presas sulūžo, skubiai reikia kito – skambinam į banką ir dar vienos paskolos prašom.
– Tai kuris iš jūsų ūkio direktorius, o kuris darbininkas?
Irena. – Aš darbininkė, jis – direktorius.
Eugenijus. – Pagal dokumentus. Bet kiekvienas turim savo sritį.
Irena. – Tai, ką aš kuruoju, jis nelabai supranta, ką jis daro, aš nelabai suprantu. Tai smarkiai nesikišam į vienas kito darbą, nes paskui gali būti visokių nesusipratimų – vienas kokiam vadybininkui pasakys vienaip, kitas – kitaip. Savaime kažkaip pasidalinom. Zootechninę, veterinarinę pusę aš tvarkau, technikos dalį – jis.
– Nesunku?
Irena. – Aišku, kad sunku. Čia fizinis darbas be šeštadienių, be sekmadienių, be Kalėdų, be Velykų. Gyvuliukui nepasakysi, kad man reikėtų Egipte paatostogaut truputį.
– Bet kartais kažkur paatostogaujat?
Eugenijus. – Nesam turėję jokių atostogų. Tik jeigu ligoninėn atsiguli.
Irena. – Pasisamdyti darbuotojui mūsų apyvarta per maža. Kitas dalykas, kad nėra ką samdyt – kas dirba, tas dirba, o kas nedirba, tas ir nenori. Čia juk reikia žmogaus vairuojančio. Ir ne tik vairuojančio. Aš, pavyzdžiui, vasarą pas karves jų melžti važiuoju traktoriuku. Jeigu nusamdysi kažką, ką dar turėsi vežioti, tai tik laiką sugaiši.
Eugenijus. – Dabar Lailūnai lyg ir pasinaikino gyvulius, melžėjų gal ten yra, bet ryte važiuosi ją atsivežti, vakare vėl atsivežti – dvi papildomos valandos. Kam man to reikia. Aš per tas dvi valandas pats daugiau pasidarysiu. Pažįstamas Kučgaly iš Anglininkų ar iš kažkur melžėją vežiojasi. Ir atlyginimą reikia mokėti. O dar mokesčiai. Va, Irena įforminta kaip darbuotoja, tai vien mokesčių už ją sumokam po 400 eurų.
Irena. – Kai kas išderina laisvesnio laiko. Nuvažiuodavom Utenon pas vieną ūkininkę, tai ji sakydavo: „Visą mėnesį mano karvės užtrūkę, galiu atostogaut.“ Kažkaip išderina sėklinimus taip, kad mėnesį melžt nereikia. Tada iš bėdos kažkokį traktoristą gal susiieškotum kaip nors pašerti karvėms. Bet mums taip neišeina – nuolat melžiam.
Eugenijus. – Kukurūzus dorojam, reikia vieno žmogaus. Tai gerai, kad sūnus draugų turi – padeda. O čia iš kaimo ką nors pasiimt, prie traktoriaus vairo pasodint neįmanoma. Jeigu ir yra koks, tai sėja kviečius, kai mes kukurūzus dorojam. O geriantį pasodinai į traktorių, nuvažiavo su priekaba, jau skambučio lauk, kad kažkas nutiko. Turi iš lauko važiuoti, žiūrėti, o ten nieko tokio nėra. Kaip sakoma, reikia plaktuku sušerti ir toliau važiuoti. O tas stovi ir žiūri atsistojęs. Jaunesni – greitesni. Sūnus turi tokių draugų, kad ar gedimas koks, ar ką, tuoj patys susitvarko.
– Sūnus nežada ūkio perimt?
Eugenijus. – Ne. Net ir nesiūlom. Ne vieno darbas čia. „Neženotas“, tai su melžiamom karvėm vienas nesusitvarkys. Gal kada, jeigu gyvulių atsisakytumėm. Pievas išars ir grūdinius pasisės – duok tik valią, greitai. Žemę dirbs, bet su gyvuliais tai tikrai ne. Kai reikia, atbėga, padeda, nieko nesako.
– Kada ryte keliatės?
Irena. – Panašiai pusę septynių. Atsigeriam kavos ir važiuojam. Apie 7 val. būnam fermoj, o 9 val. jau namie.
– O vakare kada baigiat darbus?
Eugenijus. – Apie 17 val., kai visi namo grįžta, mes į darbą važiuojam. O apie septynias vakaro grįžtam.
Irena. – Jeigu nuotykių nebūna. O nuotykių būna. Vieną kartą šaldytuvas buvo sugedęs, tai meistro laukėm iki pusės pirmos nakties. O tas traktoriukas, kuriuo vasarą pas karves važiuoju, labai garsiai burzgia. Grįždama visą kaimą prižadinau.
Eugenijus. – Nuotykiai dažniausiai būna per ilgąjį savaitgalį. Kaip „Tėve mūsų“. Kai tik ilgasis savaitgalis, tai jau žegnokis ir melskis. Ar kokia detalė sugedo, ar elektros variklis – viskas. Keturias dienas nieko negausi.
– Nuotykių daugiau su karvėm ar su technika?
Eugenijus. – Visaip būna. Buvo, kad nutrūko karvė, ryte atvažiavę negyvą radom. Būna elektros variklis sudega. Gerai, jeigu dar šeštadienio rytas ir spėji prisiskambint. Techniką tai dar pakeisi, kitu traktorium nuvažiuosi, o kai fermoj koks elektros variklis ar šaldytuvas sugedo – viskas, tragedija.
P. S. Po pokalbio su Šalčiais nuvažiavom į fermą, su jų holšteinėmis, Lietuvos juodmargėmis, veršiukais pasifotografavom. Grįždamas vis galvojau, jog Irena ir Eugenijus tiesiog tipiški Lietuvos ūkininkai, praėję visus būtinus ir nebūtinus ūkininkavimo vargus bei džiaugsmus. Bet iki šiol nenusivylę, neburbantys, nesitikintys kaži kokių malonių iš valdžios. Toli gražu ne naivūs, bet šviesieji optimistai, ant kurių laikosi pasaulis.
