Danguolė Kondratenkienė, Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė
Kaip manote, ar medikų darbas pakankamai vertinamas? Ir žmogiškąja, ir finansine prasme. Kokie iššūkiai Jums, kaip gydymo įstaigos vadovei, yra sudėtingiausi šiandien?
Mano nuomone, moralinis gydytojų vertinimas yra pakankamai aukštas mūsų visuomenėje. Šiek tiek atsilieka slaugytojų vertinimas. Nors pastaruoju metu, suteikus slaugytojams daugiau kompetencijų, jų profesijos įvaizdis gerėja. Apskritai mediko darbas – didelė atsakomybė ir stresas, nes tai žmogaus sveikata ir gyvybė. Ne vienam tenka didžiulis emocinis krūvis kontaktuojant su sunkiai sergančiais ar mirštančiais pacientais ir jų artimaisiais. Todėl neretai šiandieną susiduriam su darbuotojų perdegimu. Be to, pasitaiko visuomenės kritikos, nukreiptos į medikus. Tokios, kuri dažnai būna ne konkretaus specialisto, bet sisteminė problema. Kalbant apie finansinį vertinimą – taip paskutiniais metais tikrai išaugo, ypač gydytojų, darbo užmokestis, tačiau jis vis vien 2-5 kartus mažesnis už Šveicarijos gydytojo darbo įvertinimą. Dar žemesnis slaugos darbuotojų finansinis vertinimas.
O kalbant apie iššūkius, tai didžiausias man, kaip vadovui, sudaryti tokias sąlygas darbuotojams, kad būtų kuo mažiau perdegimo. Todėl minint Medicinos darbuotojų dieną, kviečiu prisiminti, kad medikas taip pat yra žmogus su jausmais, emocijomis ir asmeniniu laiku, kurį turi skirti savo šeimai. Puoselėkime dalykišką, pagarbų ir žmogišką tarpusavio bendravimą dėl paciento ir medicinos darbuotojo sveikatos.
Monika Bareikienė, Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Juodupės ambulatorijoje
Ar mediko darbas pakankamai vertinamas žmogiškąja ir finansine prasme?
Tikriausiai atsakymas kiekvienam labai asmeniškas. Ar aš jaučiuosi vertinama finansine prasme šiuo metu? Manau, taip. Šiuo gyvenimo etapu galiu gyventi leisdama sau ir pakeliauti, ir papramogauti. Svajonėms, žinoma, ribų nėra. Ir finansinio įvertinimo svajonėms – taip pat. Bet šiuo metu ir šiomis gyvenimo sąlygomis jaučiuosi gerai. Žmogiškąja prasme taip pat – kaip kur ir kaip kada. Pacientai nemato pusę mūsų “tylaus darbo” kai tarp konsultacijų ar po jų dar valandą, dvi, tris… tvarkai įvairiausius dokumentus, vaistų paskyrimus, peržiūrinėji tyrimus, tvarkai ligos istorijas, rašai visokias pažymas. Nemato dar daug kitų šalutinių darbų, kurie neturi tiesioginio ryšio su pacientu akis į akį. Dėl to kartais žmogui, esančiam už durų, atrodo, kad mes “nieko neveikiam”. O veikiam daug, sukamės kaip bitutės, net klaviatūra kaista. Bet tie atvejai, kai pacientai tiesiog nuoširdžiai padėkoja, yra tikrai brangūs. Tas paprastas nuoširdus “ačiū, Jums. Gražios dienos” daug reiškia.
Ar žiūrite serialus apie medikus?
Mano santykis su tokiais serialais – kintantis. Bet jei tikrai geras, jį įdomu žiūrėti lygiai taip pat, kaip ir ne medikui. Gal man labiau “prie širdies” komedijos tipo su medicina susiję serialai, nes įtampos ir streso, atrodo, ir taip darbe pakanka, o komiškas ir šiek tie šaržuotas situacijas atpažįsti ir iš savo kasdienybės. Tiesa, buvau pradėjusi žiūrėti vieną gana įdomų serialą, bet po pirmo sezono pasidarė taip liūdna, kad dar vis to liūdesio nesinori. Tad tai nėra pirmo pasirinkimo žanras. Nes kasdien būdamas aplinkoje, kur susiduri su skausmu, neviltim, liūdesiu, netektimis, tiesiog nori kažkaip kitaip “atpalaiduoti smegenis”.
Kokia diena darbe Jums būna gera?
Aš paprastas žmogus – man diena gera, kai vyksta pagal planą. Pacientai atvyksta laiku, aš spėju su konsultacijomis. Kai nereikia skubėti ir skaičiuoti minučių, nes vėluoji. Kai nėra įtampos jaučiant laukiančių būrį už kabineto durų. Kai turiu pietų pertrauką ir iš darbo išeinu laiku. Kai mano, kaip gydytojos, galimybės atitinka paciento lūkesčius. Kai pavyksta su juo rasti gerą kontaktą, jauti abipusį pasitikėjimą ir pagarbą. Tokiomis dienomis turi laiko pasigilinti, gali be sąžinės graužaties (nes nevėluoji) išklausyti ir ne visai su medicina susijusių pasakojimų apie gyvenimą. Pats savyje esi ramesnis ir gali tą ramybę perteikti. Vienas iš daugiausiai mano vidinių resursų reikalaujančių elementų darbe yra nuolatinis skubėjimas ir įtampa, kad nespėji. Kai to nėra, gali tvarkytis su įvairiausio sudėtingumo problemomis. Nes tiesiog turi laiko apie jas pamąstyti. Tad ta proga ir linkiu visiems neskubėti, bent vieną akimirką dienoje susirinkti save į dabarties tašką, užfiksuoti, kad esi čia ir dabar, susirinkti savo mintis ir dėmesio fokusą į save, esantį dabarties akimirkoje. Ir negalvoti apie “vėliau” – bent tą vieną trumpą akimirką dienoje.
Anonimiškai gydytojas: „Skaudžiausia, kai mes tampame lengvu taikiniu“
Mediko darbas vis dar balansuoja tarp dviejų pasaulių – pašaukimo ir realybės. Žmogiškai jis dažnai vertinamas labai stipriai: pacientų pasitikėjimas, jų ištartas „ačiū“, akys, kuriose matai palengvėjimą – tai dalykai, kurie lieka ilgam ir suteikia prasmę net sunkiausiomis dienomis. Dažniausia didžiausią įvertinimą jauti iš pacientų, esančių netoli mirties arba sergančių nepagydoma liga. Paradoksalu, tačiau kartais lengviausi ligoniai, neturintys rimtų susirgimų, už pagalbą net „ačiū“ nepasako, o dar užpila skundais. Finansine prasme dažnai būna jausmas, kad atsakomybės, įtampos ir darbo krūvio svoris nėra iki galo atspindėtas atlygyje. Tai nėra tik apie pinigus – tai ir apie pagarbą laikui, poilsiui, emocinei sveikatai. Poilsio mes turime labai mažai, asmeninis laikas, skausmai, jausmai, iš šono žiūrint, mums turėtų neegzistuoti. Ir vis dėlto skaudžiausia – ne nuovargis. Skaudžiausia, kai medikai tampa lengvu taikiniu – kai skubotai kaltinama, kai situacijos vertinamos neįsigilinus, kai visuomenė greitai pasirenka pulti, o ne suprasti. Tokiais momentais jautiesi ne tik neįvertintas, bet ir nesuprastas. Kartais pagalvoji – jei tas pats žmogus atsidurtų sveikatos sistemoje, kur pagalba sunkiau pasiekiama, kur laukimas – ilgesnis, o resursai ribotesni, gal tuomet kitaip pamatytų tai, ką turime čia. Gal tada Lietuvos medicina jam pasirodytų ne problema, o tikra šviesa tunelio gale. Serialai apie medikus… kartais juos žiūriu. Ne todėl, kad jie tiksliai atspindėtų realybę – dažniausiai jie ją supaprastina ar pagražina. Bet ten yra kažkas artimo: santykiai tarp kolegų, sprendimų svoris, ta nuolatinė riba tarp gyvybės ir netekties. Galbūt jie leidžia saugiai „išgyventi“ emocijas, kurių kasdienybėje ne visada spėji suvokti. Bet dažniau renkuosi juos praleisti ir laisvalaikio metu pabėgti nuo darbų. O gera diena ligoninėje – tai nebūtinai rami diena. Tai diena, kai jautiesi padaręs viską, ką galėjai. Kai sudėtingas atvejis pasisuka geresne linkme, kai pacientas išeina su viltimi, kai komanda dirba kaip vienas organizmas – be žodžių suprasdama, palaikydama. Tai diena, kai, nepaisant nuovargio, išeini su jausmu, kad tavo darbas turėjo prasmę. Ir kartais tam užtenka vieno nuoširdaus „ačiū“.
