Vengrai lietuviams – svarbi tauta. Ne tiek, kiek žydai ir čigonai, bet Užgavėnių linksmybėse irgi dalyvaudavo (buvo vaizduojami kaip gydytojai ar vaistininkai). Kaip teigia etnologas Libertas Klimka, „atklydėlius iš Europos kraštų, sunkiai pramokstančius lietuviškai, žmonės vis vengrais vadindavo“. Turi vengrai netgi tiesioginių nuopelnų Lietuvai. Toks Steponas Batoras buvo mūsų valdovas ir Vilniaus Universitetą įkūrė. Tiesa, ir Jogailaičiai pabuvo Vengrijos karaliais. Tad ryšiai istoriškai gilūs.
Sovietmečiu, pamenu, vengriški baldai, batai ir vynas buvo turto ir vos ne vakarietiškos gerovės ženklas – ne dažnas tais visuotinio deficito laikais sugebėdavo juos įsigyti.
Tai kaip čia nutiko, kad iš sektino pavyzdžio per 30 su viršum metų Vengrija tapo tuo bloguoju, kuriuo gąsdinamos Europos demokratijos? Ir kaip pasidarė, kad Vengrijos rinkimai šį pavasarį buvo daugumos žiniasklaidos priemonių ir plačiosios visuomenės dėmesio centre?
Viskas buvo paprastai ir nepaprastai. Viktoras Orbanas atėjo į valdžią kaip liberalių pažiūrų demokratas ir reformatorius, pirmą kartą plačiau pastebėtas dar 1989 metų mitinguose, kur reikalavo sovietinės kariuomenės išvedimo ir laisvų rinkimų (Vengrija tada dar priklausė jau pradedančiai byrėti socialistinei sistemai). Po devynerių metų jo partija laimėjo rinkimus ir Orbanas tapo ministru pirmininku. Kituose rinkimuose 2002 ir 2006 metais jo partija pralaimėjo ir buvo priversta veikti opozicijoje. Gal dėl šių pralaimėjimų, jausdama kintančias tautos nuotaikas, palengva FIDESZ iš liberalų pasidarė konservatoriais. Bet ne tais vakarietiškais konservatoriais, besirūpinančiais tradicinėmis žmogaus ir piliečio teisėmis, o panašesniais į labiau rytuose paplitusius ir linkusius į autoritarizmą.
Per 15 Orbano partijos valdymo metų daug kas Vengrijoje pasikeitė. Valstybė stengėsi kuo daugiau kontroliuoti viešąjį gyvenimą, informacinį lauką, žiniasklaidą pakeista parlamento rinkimų sistema ir sumažintas jo deputatų skaičius (turbūt pamenate, kad ir pas mus vienu metu ta idėja buvo gana aktyviai keliama). Į visus atsakingesnius postus buvo vadovai dažniausiai buvo parenkami pagal partinę priklausomybę, o ne pagal kompetencijas. Taip, nemažai buvo padaryta ir remiant šeimas, ypač daugiavaikes, kovota (sėkmingai ir gerokai radikaliau negu Lietuvoje) su migrantų antplūdžiu. Bet pradiniame reformų etape buvusi sėkminga (iš dalies dėl to, kad ne tik Vengrija, bet ir visas pasaulis gana sėkmingai atsigavo po finansų krizės), vėliau, vis dažniau Vengrijai priešinantis bendrai ES politikai, mažėjant žiniasklaidos laisvei, augant korupcijai, ir ekonomika pradėjo stagnuoti ir smukti. Dabar Vengrijos BVP yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, artėja prie skurdžiausios Rumunijos.
Kitas dalykas, kad vis rečiau randant sąjungininkų vakaruose, imta jų ieškoti rytuose, užsienio politikoje prasidėjo gana spartus suartėjimas su autoritarine Rusija. Ypač skaudžiai tas suartėjimas atsiliepė bendrosios Europos politikos įgyvendinimui, kai prasidėjo Rusijos invazija Ukrainoje. Netobula ES sprendimų sistema leido Vengrijai vis dažniau blokuoti paramą Ukrainai, o pastarųjų mėnesių žiniasklaidos tyrimai parodė, jog net Vengrijos URM pareigūnai buvo tapę vos ne atvirais Rusijos šnipais ir informatoriais.
Prieš pat šio pavasario rinkimus į Vengrijos parlamentą susidarė gana paradoksali situacija, kai Orbaną parėmė ne tik Rusija, bet ir JAV prezidento Trampo administracija. Tam galėjo būti daug priežasčių, apie kurias čia nekalbėsiu – jos jau daugelio politologų ne kartą aptartos ir nagrinėtos.
Visgi vengrai rinkimuose pasirinko europietiškąjį kelią ir Orbano FIDESZ šiuos rinkimus skaudžiai pralaimėjo. Ar nesu pernelyg optimistiškas kalbėdamas apie europietiškąjį kelią? Juk ne kartą jau yra priminta, kad rinkimus laimėjusios TISZA pirmininkas Magyaras taip pat išeivis iš FIDESZ, kad jis lygiai tokių pačių dešiniųjų pažiūrų.
Bet pirmieji būsimojo premjero pasisakymai teikia vilčių. Jau kalbama apie valstybinės žiniasklaidos priemonių virtimą visuomeninėmis, kas leistų vėl grįžti prie įprastų Europoje žiniasklaidos laisvių, išvaduotų jas nuo partinės kontrolės.
Kaip čia neprisiminsi dabartinių ginčų Lietuvoje apie žiniasklaidos laisvę. Juk viskas krypsta link to, kad pradžiai bent jau LRT gali tapti smarkiai politizuota. O, kaip rodo Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai, paprastai tai būna tik pradžia, bandant nutildyti ar bent aptildyti visą žiniasklaidą.
Gera ta Vengrijos pamoka. Ar mūsų valdantieji linkę mokytis iš svetimų klaidų, ar užsispyrę sieks daryti savas – dar pamatysim.
