Pasivaikščioti su tikru ar dvasiniu (kai neturėjau saviškio Finto) šunim visada gerai. Ir ne tik todėl, kad pakyli nuo kompiuterio ir, nori nenori, kasdien nueini tuos medikų rekomenduojamus 10 tūkstančių žingsnių, taip palaikydamas sportinę ir kitokią formą. Dar ir todėl, kad, kaip vienoj dainoj dainuojama „kasdien kažką vis pamatai“. O pamatęs parašai ir taip pelnaisi ne tik duoną kasdieninę, bet ir sviestą, cukrų bei kitus sveikatai kenksmingus dalykus. Geriau jau be tų kenksmingų apsieitum, bet iš dainos, tai yra, teksto žodžių neišmesi, nors honorarą gauni ir ne už žodžių ar eilučių skaičių, kaip kažkada toks Hemingvėjus.
Visų pirma, šiomis savaitėmis matosi, kaip viskas skuba žydėti. Jau barsto žiedynus beržai, jau į pabaigą gražuolių ryškiai geltonų forzitijų (turbūt taip jos vadinasi) žydėjimas, jau sukrovė žiedynus alyvos. Tuoj turėtų pražįsti kaštonai. O tada, kaip Henrikas Radauskas rašė „Velniop nueina aukštas menas,/ Ir nebegalima liūdėt,/ Kada pavasarį kaštanas/ Už lango pradeda žydėt“. Gaila, kad Rokiškyje tų kaštonų taip mažai (mačiau vieną prie kaimyninio namo), nes jie susiję su studijų metais – Klaipėdoje jų labai daug ir nuo tų laikų visada kaštonai man apreikšdavo patį audringiausią (gerąja prasme) pavasario laiką.
O su menu – kaip su menu. Jis, pasak senovės romėnų, kitaip nei gyvenimas, amžinas. Ir velniop nenueis, kokie žydėjimai besiautėtų. Nors salės renginių sezonas juda link pabaigos, skelbimų kviečiančių į kiną, spektaklius, koncertus dar nemažėja. O grįžus namo ir pasidairius internete kyla ūpas raginimų nesėdėti namie sezoną atidaryti anksčiau, nelaukiant birželio. Ko gero, artimiausiomis savaitėmis taip ir padarysiu.
Jau mačiau vaikščiodamas ir naujus suoliukus. Bet taip ir nekilo noras parašyti apie juos, net žinant, kad parašęs užsidirbčiau šokoladui. Pernykščiai buvo gražesni ir turėjo tęstinę istoriją (net su moralu sau ir statytojams). Šiemetiniai – suoliukai ir tiek. Gerai, kad ne visi vienodi, kad kasmet šiek tiek kitokie ir kitur – gali spėlioti, kokie ir kur atsiras kitais metais. Tiesa, ne tik valdžia stato suoliukus. Pastebėjau, kad jų naujų atsirado ir prie daugiabučių. Čia jau pasistengė daugiabučius valdančios bendrijos. Jų pastatyti suoliukai šalia atnaujintų bei apšiltintų (ir dar ne) namų tušti irgi nestovi. O jau buvau pasiilgęs močiučių besišildančių saulėje. Jos – labai miela miesto dalis.
Kasdien matau šalia „Senukų“ kylantį naują prekybos centrą. Panašios spalvos ir, greičiausiai, panašios paskirties. Ar bus toks pat reikalingas, matysim, kai atsidarys. Ne taip toli esančiame naujame IKI prekybos centre didysis atidarymo pirkėjų srautas jau atslūgo – eidamas pro šalį matau, kad mašinų prie jo gerokai apmažėjo.
Džiugina ir susitikimai su šunų (taip, ir tų dvasinių) vedžiotojais ir pačiais šunimis. Pastaraisiais itin džiaugiasi mano bendrakeleivis, kuriam daug labiau negu man rūpi socializuotis. Po žiemos, bent jau man taip regisi, šunų kakučių pievelėse buvo dar mažiau, o tai reiškia, jog kultūrėjame. Užtat po truputį keičiasi šunų mados. Gal vėlgi tik man taip atrodo, bet sumažėjo jorkšyro terjerų, užtat padaugėjo pudelių. Šie, sako, yra vienintelė veislė mokanti meluoti. Bet jiems toli iki politikų, apie kuriuos gal kitą kartą. Kol kas man pavasaris.
