Tai su Teatro diena, kuri dažniausiai mus čia, Rokiškyje, ištinka besibaigiant teatro mėnesiui. Visada – kovo 27-tąją. Kaip visur.
Nerašysiu ta proga apie Rokiškį ir jo teatrus. Jau pakankamai apie tai prišnekėta pernai, užpernai ir užužpernai. Gal bus kada proga apie juos pašnekėti, kai kas nors pasikeis. Kai tie Rokiškio teatrai parūps kam nors daugiau, ne vien patiems vaidintojams.
Anądien užkliuvo akis už teatrologo, šiemetinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato teatrologo Vaidoto Jauniškio straipsnio „Bilietas į atskirtį“, publikuoto „Literatūroje ir mene“. Jame daugiau analizuojama teatro bilietų kainų politika ir aiškinamasi, ar tikrai teatras prieinamas visiems. 20 eurų (tiek panašiai kainuoja ir daugumos šiemetinio „Teatro geno“ festivalio spektaklių bilietai) nėra taip jau nepakeliamai daug. Kaip sako pats straipsnio autorius, „dvejų ar trejų dienos pietų Vilniuje kaina. Ketverių – regione“. Į operą, žinoma, brangesni. Dauguma teatrų dar taiko ir didesnes ar mažesnes nuolaidas. Jaunimui ir pensininkams. Sprendžiant iš artipilnių salių, tikrai ne ypatingo brangumo tie bilietai. Nors senokai nebūna papildomų spektaklių.
„Klausimas, ar tikrai blogai, jei finansiškai mažiau pajėgi dalis žiūrovų jų nepamatys? Nebūtinai, tai priklauso nuo kokybės, o kaina jos nelemia“, klausia ir čia pat pats atsako V. Jauniškis. Toks jau tas menas, kad kartais šedevrą gauni mažne už dyka, o už niekalą permoki. Kartais, ne visada.
Dar viena problema, iškelta teatrologo šiame straipsnyje – gastrolės. Juk ne visiems provincialams taip lengva ir paprasta nuvažiuoti į Vilnių ar kitą didmiestį norimo spektaklio pažiūrėti. Tokiems atvejams seniau teatrai nemažai dėmesio skirdavo gastrolėms po Lietuvos miestus, miestelius ir net kaimus. Dabar tokiomis gastrolėmis dažniau užsiima komerciniai teatrai – „Domino“ ar į jį panašūs. Visai neblogas verslas susirinkai 3–5 aktorius pastatei linksmą komediją, parodei per mėnesį 10–15 spektaklių rajonų centruose, salėse, kuriose telpa 300–500 žiūrovų, ir jau gali gyventi. O platus valstybinių teatrų tinklas (gal ir gerai, kad neoptimizuotas) niekaip nemotyvuojamas organizuoti gastroles po mažesnius miestus, nes valstybinis finansavimas skiriamas patalpoms ir etatams, naujiems pastatymams, bet ne spektaklių sklaidai. Tai ar būtina persistengti?
Dar V. Jauniškio straipsnyje man patiko citata iš šveicarų režisieriaus Milo Rau „Aktualaus teatro manifesto“: „Scenoje naudojamos įrangos visuma neturi viršyti 20 kubinių metrų, t. y. turi tilpti į autobusiuką ar furgoną, kuriems vairuoti tinka įprastos vairavimo teisės.“
Čia truputį ir apie tai, kad nuo pat Rokiškio teatro festivalio pradžios susiduriama su teatro spektaklių pritaikymo Rokiškio scenai problema. Ne visi joje telpa. Bet, gerai pagalvojus niekad su tuo problemų neturėjo šviesios atminties Eimunto Nekrošiaus spektakliai, beveik visi Jono Vaitkaus pastatymai. Tai ar dekoracijų dydis ir sudėtingumas nulemia spektaklio kokybę ir meninę vertę? Kokių video projekcijų ir statinių scenoje neprigalvotum, svarbiausias joje vis dar lieka žmogus. Sakyčiau, jokios hologramos jo nepakeis, bet jau nebesu visiškai tuo tikras.
Parašiau ir susigėdau. Statau naują spektaklį ir aiškinu aktoriams, kad jis bus ne mažosioms kaimų scenoms. O tai kas jose vaidins, jei ne mes? Žinau, kad į premjeras Pandėlyje suvažiuoja ištroškę ne tik iš Rokiškio rajono, bet žibančios akys Kazliškyje, Panemunėlyje, Laibgaliuose, Suvainiškyje nė kiek ne mažiau svarbios. Tų žiūrovų pastabos kartais būna netgi taiklesnės, o juokas ir atodūsiai gilesni ir tikresni.
Festivalis baigėsi. Betgi gerų ir įdomių spektaklių dar bus iki vasaros. Dar bus Rokiškio scenoje Ramūnas Rudokas, Rolandas Kazlas, Violeta Mičiulienė. Visi su dekoracijomis, „telpančiomis į autobusiuką ar furgoną“, ir paprastomis žmogiškomis istorijomis.
Eikite ir žiūrėkite.
