Nemėgstu aš tų burtažodžių, kuriuos pasičiumpa visi ir kaip maldą, reikia ar nereikia, puola kartoti. Paslapčia šaiposi, bet viešai užlipę į didesnę ar mažesnę tribūną niekaip neapsieina tai be „tvarumo“, tai be „judumo“, tai be dar kokio burtažodžio. Dabar gi visokie gyvenimo būdo treneriai, paslaptingai koučeriais besivadinantys, išpopuliarino dar vieną burtažodį „lyderystė“. Gal ir neblogas žodis, nors ne lietuviškos kilmės, bet suprantamas. Lietuviškai būtų, priklausomai nuo konteksto, vadovas, vadas, pirmūnas, pirmeivis. Žodžiu, tas, kuris eina pirmas, kitiems pavyzdį ir kelią rodo, tai yra, nebijo atsakyti už viską, ką pats ir jo vedamieji gero ir blogo pridirba.
Akivaizdžiausi šio mėnesio lyderiai mūsų krašte – muziejininkai. Jie pirmi visoje Lietuvoje atsivežė eksponatus iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos. Paroda „Vytis ir Lelija“ dar ilgai bus tai, apie ką šnekės istorikai, muziejininkai ir šiaip smalsūs žmonės. O prasidėjo viskas nuo beprotiškos idėjos atsivežti su Rokiškio dvaru ir bažnyčia susijusį eksponatą – Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės parengtą albumą su Popiežiaus Pijaus IX bulės „Ineffabilis Deus“ vertimu bei iliustracijomis.
Kodėl idėją vadinu beprotiška? Ne tik dėl to, kad niekas iki tol nieko panašaus mūsų muziejuose nedarė. Labiau dėl to, kad muziejininkai nepasakė: „Ai, mes juk tik Rokiškis, joks Vatikanas į mus nė žiūrėte nežiūrės.“ Jie tiesiog nežinojo, jog tai neįmanoma. Pirmosios mintys dar ne apie parodą, bet apie tą vieną eksponatą, pasak muziejaus direktorės pavaduotojo Giedriaus Kujelio, kilo prieš keletą metų karantino metu, kai buvo laiko pastudijuoti, ką kiti muziejai visame pasaulyje skaitmenina. Žingsnis po žingsnio sumanymas išsirutuliojo į parodą, kuri akivaizdžiai liudija, jog mūsų muziejininkams nieko nėra neįmanomo. Dideliam reikalui galima ir ekspozicijas pastumdyti, ir rėmėjų bei patyrusių kuratorių rasti, ir didžiulę parodą su įvairiausių Lietuvos muziejų unikaliais eksponatais suorganizuoti per palyginus trumpą laiką. Kaltinkit save, jei nenueisit ir nepamatysit.
Kitas lyderystės pavyzdys būtų tarptautinis teatrų festivalis. Šiemet „Theater Cluster“. Tik čia jau ne viskas taip vienareikšmiška. Kai tik radosi šis festivalis, ar dar anksčiau, kaip Jono Korenkos sumanyta „Interrampa“, daug kas tikrai galvas kraipė: mūsų pasaulio užkampy tarptautinis festivalis? Neturint įspūdingų tarptautinių ryšių? Kokie ten ryšiai – telefono pokalbį su užsieniu reikėdavo pašte užsisakyti prieš savaitę, o iki visuotinio interneto paplitimo Lietuvoje dar buvo likęs geras dešimtmetis.
Klasteris išplėtė tarptautinio teatrų festivalio galimybes ir bendradarbiavimą su kaimyniniais rajonais. Tai irgi žingsnis į priekį. Bet… Nors šiemetinio festivalio programa tikrai atrodė labai gera ir stipri (galima tik ploti Neringai Danienei ją sudariusiai), gal net viena įdomiausių, jei ne pati įdomiausia, nuo pat pirmosios „Interrampos“ (net Kultūros centro interneto puslapyje pirmojo festivalio datos nepavyko rasti, o mano atmintis sako, jog ji įvyko 1990 metų spalį), bet pustuštė didžioji salė kėlė ir liūdnų minčių. Ir neįtikina pasiteisinimas, jog visur taip, jog nieko neįmanoma padaryti. Jei festivalis rengiamas tik pinigams gauti, o ne žmonėms pažiūrėti, ar jis reikalingas? Ar tai dar lyderystė? Mokėjimas rengti projektus, gražiai surašyti teisingus žodžius, kurie pritrauks pinigus – dar ne lyderystė. Lyderis reikalingas ne tik bendraminčiams, bet ir visai bendruomenei, visuomenei. Antraip jis tėra eilinis darytojas.
Ar galima lyderiais vadinti dabartinius savivaldybės vadovus? Formaliai – taip, nes jie yra priekyje. Bet drąsos svajoti, ryžto veikti nesidairant, kas ir ką pasakys, galima norėti daugiau. Tiesa, vilčių yra. Meras Ramūnas Godeliauskas šios savaitės interviu „Gimtajam…“ sakė, jog reikia „išgyvendinti tą seną požiūrį – jei pinigų neduoda, nieko ir nedarome“. Kad tik tie darymai dar būtų truputį daugiau žaviai beprotiški.
