Aš toks sugedęs, kad prie pietų dažniausiai ne muzikos klausausi ir žiūriu, o žinių bei naujienų. Šiandien įsijungiau rusiškas, nors būna, kad pasirenku ukrainietiškas, lenkiškas, vokiškas, britų ar amerikiečių. Ir ką sužinojau? Ogi tai, kad Rusijoje beveik nėra draudžiamųjų įstatymų, apie tai, jog europiečiai tūkstančiais važiuoja į Rusiją, kad ten galėtų netrukdomai naudotis žodžio ir spaudos laisve. Juokinga buvo klausytis. Jeigu kam tai visai nejuokinga, o grynų gryniausia teisybė, toliau galite neskaityti.
Nes ne apie žinias aš čia, o apie žiniasklaidos laisvę. Jau kelintą savaitę apie ją šnekama visur, net parduotuvėse. Ar iš tiesų mūsų visuomenė per 30 su viršum Nepriklausomybės metų dar neužsigrūdino, kad žiniasklaidai dar gali grėsti kokie nors pavojai? Nepaisant kartais ištinkančių man nepatinkančių rinkimų rezultatų, visuomenės brandą vertinčiau teigiamai. Bet ne apie visuomenę čia tenka kalbėti, o apie valdžios požiūrį į žiniasklaidą. Dar turbūt nebuvo nė vienos valdžios, kuri tos žiniasklaidos nesistengtų vienaip ar kitaip pažaboti. Aš jau nekalbu apie kokį nors švelnios pašaipos tevertą dabartinės prezidentūros vykdomą žurnalistų atranką į šventinius priėmimus, kai blokuojami visi bent kiek kritiškiau apie prezidentą pasisakantys. Betgi būta ir rimtesnių bandymų pastatyti žurnalistus į vietą. Prieš septynetą metų S. Skvernelio vyriausybė bandė apriboti Registrų centro duomenų atvėrimą žiniasklaidai (netgi nuslėptas tai liudijantis Vyriausybės posėdžio įrašas), bandė LRT pajungti savo valiai konservatoriai, bandė valstiečiai – kas tik nebandė. Juk kiekvienai valdžiai patogu turėti kišeninę spaudą, nuosavą televiziją, savo radiją.
Valdžia tam ir yra valdžia. Jai visada norisi ir norėsis, kad rodytų ir rašytų tik apie ją, kad šnekėtų savo monologus tik ji. Visur ir visada. Nuo Vašingtono (prisiminkime nuolatinius D. Trumpo konfliktus su žiniasklaida) iki Rokiškio. Rokiškyje paprasčiau – nepatiko rajono valdžiai, ką, kaip ir kiek spauda apie juos rašo, sustiprino komunikacijos ir kultūros skyrių ir dabar bent jau socialiniuose tinkluose patys informuoja visuomenę apie gerus tos valdžios darbus.
Bet grįžkime prie LRT klausimo, kuris tapo pagrindiniu katalizatoriumi prabilti apie pasikėsinimą į žiniasklaidos laisvę. Kai kas labai nori įteigti, jog tai tėra tik vieno asmens ar vienų pareigų – LRT generalinės direktorės – klausimas. Bet prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo audito, pasakysite ir būsite teisūs. Tam tikra prasme. Bet prieš finansinį auditą dar buvo žurnalistų politinio neutralumo auditas. Norėta įrodyti, kad valdantieji per maža gauna dėmesio ir eterio, kad pernelyg daug kritikuojami jie ir jų sprendimai. Bet to įrodyti nepavyko, netgi priešingai, viską suskaičiavus pasirodė, kad garsiausiai rėkiančios apie būtinybę sutramdyti LRT „Nemuno aušros“ lyderis LRT laidose gauna daugiausiai eterio laiko. Kaip sakoma, pats muša, pats rėkia. Todėl paskui susirūpinta finansais ir sutartimis, generalinio direktoriaus skyrimo ir atleidimo tvarka ir t.t. ir pan.
Kai kilo premjero G. Palucko skandalas, dažnas kaltino ne prisidribusį iki ausų vyriausybės vadovą, o žurnalistus, iškėlusius tas „makles ir varkes“. Analogiškai galima apkaltinti tamsiame skersgatvyje apiplėštą pilietį, kad vaikšto netinkamu metu ir netinkamoje vietoje, o ne vagį. Juk labai dažnai esame linkę kaltinti auką, o ne nusikaltėlį.
Savo laiku stiprinant LRT nepriklausomumą ji iš valstybinės tapo visuomenine. O koks skirtumas, paklausit. Pinigus skiria taigi valstybė, ji, logiškai mąstant, ir turėtų kontroliuoti tų pinigų panaudojimą. Logiška, bet Valstybė ir valdžia nėra tapatūs dalykai. Todėl LRT taryba, sudaryta iš 12 žmonių: 4 narius (2 iš opozicijos) deleguoja Seimas, 4 – Prezidentas, po vieną Lietuvos Mokslo taryba, Lietuvos Švietimo taryba, Lietuvos Meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos Vyskupų konferencija. Taigi, atstovaujama ir valdžia, ir visuomeninės organizacijos, išklausomos visos nuomonės.
Dabar daugiausiai diskutuojama apie LRT direktoriaus skyrimo ir atleidimo tvarką, bet po visų auditų peripetijų sunku įrodyti, jog čia ne vadinamasis „fleimas“, tai yra specialiai sukurta ir sukurstyta intensyvi diskusija, kuri nuveda nuo temos į šoną. O pagrindinė tema – kas kontroliuos nekontroliuojamą LRT.
Ir organizuojamas gruodžio 9 d. mitingas laisvai žiniasklaidai ginti, mano nuomone, yra už tai, kad LRT ir toliau liktų nekontroliuojama, ne valstybine, o visuomenine. Ir ne tik LRT. Nes pavykus ją suvaldyti atsirastų noras valdyti ir kitus žiniasklaidos kanalus. Ar manote, kad kai kas šiaip sau, iš dyko buvimo kalba apie užsienio agentų įstatymą?
nieko naujo..ta pati “dainelė”Manau, o kas bus blogai,jei bus renkamas generalinis direktorius slaptu balsavimu ir bus išrinktas kai surinks daugiau kaip 50 proc. balsų ,juk tokia praktika taikoma visuose rinkimuose Nesinorėtų tikėti ,kad žurnalistams būtų nenurodinėjama apie ką rašyti,kokias pasirinkti temas ir vesti laidas ir t.t. bet ,kai žurnalistas vesdamas laidą ,ar diskusiją nėra objektyvus ir neatsiriboja nuo asmenių pažiūrų todėl ir susidaro įvaizdis ,kad laidos yra politizuotos “į vienus vartus” ?