Virš mūsų tik saulėtas dangus ir žvaigždžių švytėjimas. Taip galima įvardinti esančią euforiją, prasidėjus dvaro rūmuose unikaliai parodai „Vytis ir Lelija“. To dar nematė Rokiškis, ką ten Rokiškis, visa Lietuva. Pirmą kartą pas mus atkeliavo net iš paties Vatikano atvertų saugyklų fondų XIX a. antros pusės leidiniai. Kaip taip galėjo atsitikti, ir dar mums? Kas mes? Išskirtiniai ir nepakartojami? Nieko panašaus. Esame paprasti žmonės, nei geresni, nei blogesni už kitus. Tik, matyt, turime daugiau polėkio ir, gerąja prasme, įžūlumo ir įžvalgumo, kad galima nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealu. Mūsų muziejininkams priklauso visi apdovanojimai ir įvertinimai, visos nominacijos ir premijos, kurios skiriamos už nuveiktus darbus savo miestui, kraštui ir kultūros bei meno puoselėjimui bei sklaidai. Neužmirškite, rajono vadovai ir ministerijų klerkai.
…Tai rodo didesnės visuomenės dalies brandumą, jos supratingumą,
stiprų stuburą, kad nebūsime išstumti į paraštes ir pakraščius,
kur vyrauja susipriešinimas, persekiojimai ir iškovotų vertybių praradimai…
Tą patį padarė ir tos trys didikės, kada ėmėsi darbo, kuris atrodė neįgyvendinamas. Bet nieko nėra neįveikiamo, jeigu tave į priekį stumia tikėjimas, viltis, kad pavyks. Juk tada, kai Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė ir jos kolegės ėmėsi leisti Popiežiaus Pijaus IX bulę apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą į lenkų, lietuvių ir rusėnų kalbas, situacija išties buvo sudėtinga. Lietuvos–Lenkijos valstybė nebeegzistavo, ji neturėjo jokio statuso, priklausė carinei Rusijai. Tuo labiau po 1863–1864 metų sukilimo sustiprėjo įvairiausios represijos, draudžiama lietuvių kalba ir kitos negandos neapleido šių kraštų. Ir šios išsilavinusios moterys, gyvenančios ir keliaujančios po Europą, imasi nekasdienio darbo. Pačios, būdamos puikios dailininkės, apipavidalina būsimą leidinį, jį iliustruoja. O kas labiausiai nustebino ir pritrenkė šioje istorijoje – tai, kad Popiežiaus bulę į lietuvių kalbą išvertė garsusis vyskupas, mūsų tautos pasididžiavimas – Motiejus Valančius. Tas, kuris visur dalyvavo, visur spėjo atstovauti savo ganomiesiems prieteliams, tas, kuris kėlė viltį, kad tamsi ir niūri naktis, užslinkusi ant Lietuvos, greitai baigsis. Ir šiandien ekspozicijoje matome šią knygą su Vytimi ant viršelio. Šis ir kiti lietuviški simboliai, drausti ir persekioti, 1867 metais įspaudžiami į šį leidinį ir pasiekia mūsų dienas. Daugiau nepasakosiu istorijų apie šią parodą, o pakviesiu ją aplankyti ir pamatyti gyvai, susidaryti kiekvienam savo nuomonę ir įspūdžius.
Koks paradoksas. Kada gyvename be kultūros ministro, kada šurmuliuoja kultūrininkų bendruomenė, pas mus vyksta puikūs dalykai. Tai rodo didesnės visuomenės dalies brandumą, jos supratingumą, stiprų stuburą, kad nebūsime išstumti į paraštes ir pakraščius, kur vyrauja susipriešinimas, persekiojimai ir iškovotų vertybių praradimai.
Tai kas toliau, mieli rokiškėnai. Negi sustosime? Svajokime, kurkime, eikime į priekį ir nesustokime. Girdžiu, kad kitą vasarą rajone jau vyks Europos ralio etapas. Įsibėgėja Rokiškio simfoninio orkestro pasirodymų geografija. Tarptautinis teatrų festivalis. Tai gal sulauksime Caravaggio ir Rembranto parodų iš Luvro, nes ten nesaugu ir pavojinga ten jiems dūlėti.
Algis Kazulėnas
Istorikas
Kaip prie tarybų valdžios-pas mus gyventi geriausia, mes už taiką.