Aną vakarą tarp dviejų stiprių snygio porcijų pavedžiojęs šunį dar sugalvojau ir iki parduotuvės nubėgti. Ir kieme buvau sustabdytas bei pakviestas prisijungti prie sniego kasėjų. Pasiguodžiau, kad kastuvo, gražiu „šiupelio“ vardu vadinamo, neturiu, tai buvau nuramintas, kad tų „šiupelių“ pakanka, tik kasėjų kartais pritrūksta.
Tiesos dėlei pasakysiu, kad tą vakarą sniego taip ir nekasiau, nes turėjau kitų neatidėliotinų planų, bet sustojęs su vyrais šnektelėjau. Apie viską. Ir apie karą, ir apie tai, kad spauda pernelyg užsižaidžia kitų nuodėmėmis, klaidomis ir trūkumais, kad gal reiktų skatinti gerus dalykus – bendruomeniškumą, vieningumą, nesavanaudiškumą, pakviesti visus bent savo kiemus nusikasti. Gal ir tikrai reikėtų. Gal per retai pasidžiaugiame geraisiais pavyzdžiais, sąmoningai prisiimta atsakomybe. Kad ir už tą patį kiemą, kuris, perfrazuojant muziejininkės Santos Kančytės kalbą mero padėkų vakare, irgi gražesnis ir geresnis, kai nėra valdiškas.
Tokių stichiškai kilusių ar sąmoningai daugiabučių namų bendrijų suorganizuotų talkų kiemams išvaduoti nuo seniai regėto sniego kiekio pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose mačiau ne vieną. O kiek dar nemačiau. Viena kita valanda bendro darbo, smagiai besišnekučiuojant su kaimynais, kurių dažnai nė nepažįsti, ir jau galima į kiemą ne tik įeiti nesušlapus kojų, bet ir įvažiuoti.
Vidinis skeptikas, ne taip giliai manyje tūnantis, klausia, o kas bus, kai visi tie sniego kalnai pradės tirpti. Ar nepaplūs neišbrendamomis balomis kiemai? Kaimynas iš gretimos laiptinės ramina, jog visas tas vanduo subėgs į kanalizacijos šulinius. Tik manęs neįtikina, vis atrodo, kad miesto valdžia galėtų pasirūpinti bent dalies didžiausių krūvų išvežimu kur nors už miesto. Nes per tas krūvas prie posūkių, sankryžų ar perėjų kartais jau nei pėsčiųjų, nei mašinų nesimato. Matysim, kas teisus, kai polaidis prasidės. O jo, kaip žada sinoptikai, ilgai laukti nereikės – jau ateinantį savaitgalį žadamas didesnis atodrėkis.
Ir ne tik sniego kasimas leidžia pajusti pakylėjančią žmonių vienybę. Štai režisierius Oskaras Koršunovas socialiniuose tinkluose džiaugiasi ūkininku, savo traktoriumi ištraukusiu iš griovio su visa mašina iki stogo įsmukusią draugę. Prisiminiau, kad ir man prieš kelias savaites taip nutiko kelyje Suvainiškis – Pandėlys kažkur ties Vilkoliais. Sniego buvo tiek, kad kelio ribų nesimatė. Tik pajutau, kad mašina pakrypo ir minkštai nusėdo šalikelės griovyje. Netoliese sunkvežimį iš to paties griovio traukęs ūkininkas su traktoriumi netruko prisistatyti į pagalbą. Tik pajuokavo, kad tenka beveik budėti per pūgą prie kelio – buvau jau kažkelintas per pora dienų toje vietoje įsmukęs. Taip ir nepaklausiau savo gelbėtojo vardo. Bet vis paminiu geru žodžiu tą nesavanaudį žmogų, nieko už gerą darbą nepaprašiusį. Jei atsilieptų, tikrai bent į vieną kitą spektaklį pakviesčiau.
Žmonės jau seniai suprato, kad šaltis verčia „lietuvį burtis prie lietuvio“, kaip sakė poetas. Taip žymiai šilčiau. Gal todėl ir mūsų didžiosios valstybinės šventės vyksta šaltuoju metų laiku, o ne kaip kokių amerikonų ar prancūzų.
Tad ačiū šalčiui ir sniegui už žmogišką šilumą.
Štai ir parašiau pozityvius „Akcentus“. Galiu, pasirodo, kai noriu.
