Kuo ir kada Jus sužavėjo maratonas?
Mano susižavėjimas bėgimu sparčiai eskalavo – net negalėčiau atsakyti, kada tai atsitiko. Turbūt sulig 2024-ųjų rudenį nusipirktu bilietu: 2025 gegužės mėnesį bėgau savo pirmą maratoną Rygoje. Nuoširdus ačiū mano draugams – jie įkvepia dalykams, apie kuriuos nedrąsu pagalvoti. Maratono distancijos smegenys „nevirškino“, todėl, turbūt, nesužavėjo ir net nelindo į tą pusę. Atsimenu, nubėgau puse maratono ir tada pagalvojau: „Dar tiek pat bėgti būtų pražūtinga. Galbūt nė neįmanoma?“
Kiek reikėjo laiko, kad bėgimo pomėgis taptų labai ilgomis distancijomis?
Labai greitai supratau, kad mane labiau domina ilgesnės, ištvermės reikalaujančios distancijos. Ten, kur svarbi sprogstamoji jėga, manęs nepamatysite. Vis dėlto, treniruojantis maratonui tenka planuotis tempo ir intervalų bėgimus – niekada nedžiūgauju. Bėgu greičiui ne iš malonumo, o supratimo, kad kitaip neprogresuosiu ir nepasieksiu gerų rezultatų. Ilgos distancijos treniruotėse man patinka, nes jose svarbiausia aerobinė bazė – tai reiškia, kad daug treniruojuosi lėtu tempu, kad ilgainiui galėčiau bėgti greičiau. Atsimenu, iš pradžių man tai atrodė visai nelogiška: kaip galima bėgti lėtai, kad bėgtum greitai? Galiausiai supratau: būtent lėtas bėgimas stiprina širdį ir leidžia kūnui efektyviau naudoti deguonį. Pradėjau didžiuotis ne tik tempu, bet ir žemėjančiu širdies ritmu.
Kelintas Jums buvo balandžio 26-osios maratonas?
Antras. Pirmąjį bėgau pernai, gegužės 18-ąją Rygoje.
Ir iki šiol – be traumų ir nusivylimų?
Ir su traumomis, ir su nusivylimais, bet taip pat – atkurtu santykiu su bėgimu. Kai tik pradėjau bėgioti, patyriau įvairiausius skausmus, jaučiausi tarytum būčiau krikštijama, kad patekčiau į bėgikų gretas. Traumų, tokių, kaip skaudantys keliai, net neskaičiuoju – mokiausi taisyklingai bėgti, įsigijau tinkamus batus, pakankamai apšildavau, stiprinau raumenis – taip išvengiau „byrančių“ kelių ir – žinoma, negaliu nepaminėti – ne kartą „paaukojau“ kojų nagus. Visgi, pirmas maratonas mano atmintyje liks pažymėtas trauma ir nusivylimu. Treniravausi jam iš visos širdies, nepraleisdama kiekvieną savaitę ilgėjančių bėgimų. Užsispyrėliškai užrašų knygutėje braukiau kiekvieną įveiktą bėgimą. Tačiau nė sekundės neleidau sau pagalvoti, kad, galbūt, esu per daug užsiėmusi treniruotėmis ir visai nesusirūpinu savo sveikata. Su kiekvienu bėgimu jausdavausi vis labiau pavargusi: nesvarbu, ar tai būdavo trys, penkiolika ar dvidešimt kilometrų – vis tiek bėgau sakydama sau, kad pavargti yra normalu. Maratono dieną išgyvenau virtinę emocijų: tik pradėjusi bėgti pajutau, kad aš nesu pasiruošusi bėgti 42 kilometrus – neturiu jėgų. Mano nelaimei, septintame kilometre, o gal ir greičiau, pajutau stiprius pilvo skausmus, todėl turėjau sulėtėti. Nesustojau ir nubėgau pilną maratoną. Vėliau, emocijoms nuslūgus ir vis tiek savy neatrasdama jėgų, atlikau kraujo tyrimus ir gavau atsakymą, kad man skubiai reikalinga geležies lašelinė anemijai gydyti. Pirmas maratonas nebuvo toks, kokio tikėjausi, todėl nusprendžiau, kad kitą kartą jį bėgsiu oriai ir užtikrintai. Svarbiausia, – bėgsiu būdama sveika, pailsėjusi ir tinkamai pasikrovusi angliavandeniais. Ruošiantis antram maratonui ir likus mėnesiui iki varžybų dienos, mane partrenkė paspirtukas. Bėgau palei upę, kai jis į mane įvažiavo iš nugaros – nemačiau jo ir smūgiui nebuvau pasiruošusi. Kritau atbula ir galva trenkiausi į asfaltą. Sėdėdama ant žemės pirmiausia pagalvojau: „Tai dabar nepabaigsiu savo ilgojo bėgimo.“ Praeivis paklausė, ar viskas gerai, o pažvelgęs į galvą pasakė, kad reikia važiuoti į priimamąjį siūti žaizdos. Lazdynų ligoninėje man susiuvo galvą, skyrė nedarbingumą. Savaitę ilsėjausi, nes jaučiau svaigulį ir didesnį nei įprastai nuovargį. Po savaitės grįžau į treniruotes – ir labiau jaudinausi ne dėl sutrenktos galvos, o dėl nesubėgtų kilometrų. Tikrai nesididžiuoju: juk sveikata yra brangiausia, ką turime.
Neįtikėtinai daug žmonių bėga maratoną, bet žymiai daugiau nė nežino, ką tai reiškia. Ar domitės maratono istorija?
Žinau, kad maratono istorija prasideda nuo senovės Graikijos – štai čia mano žinios ir baigiasi. Taip pat seku, kas bėga šiandien, domiuosi, kokie bėgikai skina pasaulio rekordus. Visų įdomiausia – draugų ir pažįstamų patirtys, jų asmeniniai pasiekimai, suvokimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti. Man tiesiog labai įdomu išgirsti bėgikų pasidalijimus!
Ar besimokydama Rokiškio „Romuvos“ gimnazijoje mėgote sportą?
Nemėgau ir netgi vengdavau! Slapčia pagalvodavau apie sporto klubą arba bėgimą Rokiškio gatvėmis, tačiau šios mintys mane labai baugino. Gėdijausi būti matoma žmonių, stokojau pasitikėjimo. Taip pat niekada nemačiau savęs kaip sportininkės. Ir dabar sunkiai identifikuojuosi su šia sąvoka.
Kur studijavote baigusi gimnaziją?
Iš pradžių niekur nestojau – beveik metus savanoriavau kitoje šalyje ir tik tada įstojau į Londono universitetą, Grinvičą.
Kaip dabar mėgstama klausti: ar studijos jau atsipirko?
Ir taip, ir ne. Studijos prisidėjo prie to, kas esu dabar, bet jokiu būdu nenuskynė visų laurų. Studijavau tuo metu, kai prasidėjo pandemija, todėl dalies studijų laikotarpio net neprisimenu. Studijos asocijuojasi su intensyviu etapu – didelis miestas mane formavo, patirtys talžė ir grūdino, o studijos skatino susiimti ir stengtis. Universitetas man labiau siejasi su atsakomybe, kuri būtina viename brangiausių pasaulio miestų. Šiandien dirbu pagal specialybę – esu baigusi komunikacijos ir ryšių su visuomene studijas, todėl negaliu sakyti, kad nė kiek neatsipirko.
Šiuo metu gyvenate Vilniuje. Kodėl rinkotės šį miestą – karjera, šeima?
Sprendimas grįžti į Lietuvą brendo palaipsniui. Dar būdama Londone užsirašiau mintis, kurios labai tiksliai atspindėjo tą laikotarpį: „Ketveri metai užsienyje sustiprino daugybę mano silpnųjų pusių. Patirtį raškiau tarsi vyšnias nuo medžio – godžiai ir saujomis. O šis vis tiek kone lenkėsi iki žemės nuo gausos – regis, imk dar tiek pat. Vis dėlto širdis nepailsdama ragino trauktis nuo šio gėrybėmis aptekusio etapo.“ Tuo metu jau buvau pradėjusi pratintis prie ilgai mane „kibinusios“ minties – grįžti namo. Po gyvenimo tokiame dideliame mieste kaip Londonas Vilnių įsivaizdavau gyvą ir dinamišką, bet kartu lengviau aprėpiamą ir savą. Londono spūstys ir žmonių minios manęs neišgąsdino – buvau pripratusi prie šurmulio ir ramybės neieškojau. Mano sesė ir artimi draugai gyvena Vilniuje – jų taip pat ilgėjausi. Be to, gyvendama Rokiškyje, progos artimiau pažinti sostinę taip ir neturėjau.
Kaip renkatės maršrutą treniruotėms?
Dažniausiai bėgioju Vingio parke arba palei Nerį – jau mintinai žinau, kiek kilometrų turi kiekviena atkarpa. Ilgiausias bėgimas ruošiantis maratonui siekia 35 km. Pirmą kartą bėgau nuo Juodupės iki Rokiškio, o likusius kilometrus surinkau sukdama ratus aplink Rokiškį. Šiais metais 32 kilometrus nubėgau maršrutu Juodupė–Latvijos siena–Juodupė–Lukštai.
Kiek treniruotėms skiriate laiko?
Kiekvieną savaitę planuoju tris bėgimo treniruotes ir, jei pavyksta, vieną apsilankymą sporto salėje. Bėgimus derinu prie savaitės veiklų, o ne atvirkščiai. Jei išpuola susitikimas su draugais, kuriame noriu būti, jam dažniausia ir skiriu prioritetą. Visada sau sakau: jei praleisiu bėgimo treniruotę, bėgsiu anksti ryte, prieš darbą. Laimei, beveik netenka to daryti.
Ar nevargina treniruočių vienatvė?
Treniruotėse vienatvė manęs nevargina, priešingai – budina. Kai manęs man per daug, bėgu ir tokiu būdu nusimetu dosnų gabalą savęs. Net tiksliau būtų sakyti, kad aš save varginu, todėl bėgu. Man patinka pavargti ir paleisti „padėvėtus“ žodžių junginius – rūpesčius. Bėgimas man turi pradžią ir pabaigą, o tas užbaigtumas suteikia aiškumo – gyvenime jo kartais labai trūksta. Tačiau mano bėgimai nėra vien soliniai. Kartais susiskambinu su draugais arba kviečiu juos prisijungti prie manęs tam tikrose atkarpose – trumpam ar ilgesniam laikui. Bėgimas užkrečia: aš pradėjau bėgioti paskatinta draugės, o netrukus ir pati ėmiau kviesti kitus prisijungti prie bėgimo.
Ar bėgant maratoną pavyksta stebėti aplinką? Gal tik iki tam tikro kilometro?
Dažniausiai aplinką pastebi tol, kol kūnas dar leidžia. Vėliau visas dėmesys nukrypsta į galvos vidų. Viskas labai priklauso nuo pasiruošimo, tempo ir patirties: kuo jautiesi tvirčiau, tuo daugiau erdvės lieka ne tik bėgti, bet ir matyti. Pirmojo maratono metu aplinka man nė kiek nerūpėjo – skaičiavau kilometrus iki finišo, o antrojo maratono metu jau galėjau pasimėgauti gamtos grožiu. Tarsi išgyvenau beveik visus metų laikus – snigo, pūtė smarkus vėjas, švietė saulė, dangus niaukėsi. Kadangi buvau pasiruošusi maratonui, netikėtos oro sąlygos neišgąsdino. Antrasis maratonas buvo gana vienišas, nes daugelyje atkarpų bėgau viena, palaikymo buvo mažai. Tai tikras darbas su savo galva, ne tik kojomis. Manęs palaikyti atvyko draugai – juos pamatyti bėgant yra absoliuti euforija, jėgos akimirksniu sugrįžta.
Kuo maratono bėgikai skiriasi nuo paprastų žmonių?
Maratono bėgikai ir bėgikės nuo kitų žmonių iš esmės nesiskiria. Maratonas reikalauja pasiryžimo, kantrybės ir užsispyrimo, tačiau tų pačių savybių reikia ir daugybėje kitų gyvenimo sričių – tai nebūtinai turi būti maratonas. Bėgimas man – tai veikiau būdas pabūti su savimi ir grįžti į kasdienybę „atsilaisvinusia“ galva. Galėčiau sakyti, kad bėgikai turi daugiau disciplinos, bet tai nebūtų visiškai teisinga – aš negaliu prisiversti atsikelti anksti ryte, bet užtat galiu išbėgti vakare. Beje, šiemet buvo pasiektas pasaulio maratono rekordas (1:59:30), šalia tokio žmogaus jaučiuosi tas paprastas žmogus, ieškantis skirtumų tarp savęs ir rekordininko. Mes visi pasirenkame skirtingus būdus būti. Bėgimas yra vienas iš mano gyvenimą įprasminančių veiklų.
Kiek per metus reikia sportinės avalynės?
Bėgioju daugiau nei dvejus metus, šiuo metu turiu trečią porą bėgimo batų, tačiau jau laikas pirkti ketvirtą, nes dabartiniai yra nubėgę daugiau nei 900 kilometrų.
Ko siekėte „Kauno Akropolio maratonas 2026“? Gal kažkam skiriate savo bėgimą?
Bėgau sau ir dėl savęs. Siekiau jausmo, kad maratoną įveikiau jausdamasi stipri ir sveika. Įsisąmoninau jaudulį, išjaučiau procesą, šypsojausi ir dėkojau savo kojoms, nešančioms mane kilometrą po kilometro iki pat finišo.
Rita BRIEDIENĖ
