„Platonas mano draugas, bet tiesa brangesnė“, kažkada seniai seniai pasakė toks Aristotelis. Gal todėl, kad tai buvo taip seniai, dar prieš Kristų, dabar tiesą dažniausiai aukojame vardan draugystės, partinių interesų, asmeninės naudos ar tiesiog ramesnio gyvenimo. Yra netgi teigiančių, kad absoliuti tiesa neegzistuoja, kad tai yra asmeninė nuomonė, įsitikinimas ir panašiai. Taip atsiranda alternatyvi tiesa, alternatyvi realybė, kurios rimčiausiais veidais svarstomos, tiražuojamos, gromuliuojamos ir atrajojamos.
Bet gana plepėti abstrakčiai, pereikime prie konkretybių, antraip ir aš pats užmiršiu, kodėl ir kam pradėjau šitas pastabas paraštėse. Ko gero, visi dar prisimenate ankstesnio premjero Gintauto Palucko skandalo ir atsistatydinimo istoriją. Kai pradėjo viena po kitos kilti į dienos šviesą ankstesnės ir ne tokios senos jo nuodėmės, buvusio premjero bendrapartiečiai mūru stojo jo ginti. Likus vos kelioms dienoms iki G. Palucko atsistatydinimo, kai daugumai jau buvo aišku, jog politikas prisidirbęs ne vaikiškai, Seimo narys Tadas Barauskas apie jo tikimybę „Gimtajam…“ sakė: „Žiniasklaidoje sklandančios prielaidos ir fragmentiška informacija gali sudaryti klaidinantį įspūdį, todėl būtina laukti institucinių išvadų, kurios suteiks objektyvų vaizdą apie susiklosčiusią situaciją“. Rajono meras Ramūnas Godeliauskas netgi buvo šventai įsitikinęs premjero nekaltumu: „Linkiu premjerui Gintautui rasti savyje jėgų atlaikyti tokį puolimą, koks vykdomas dabar, pabandyti atvirai pasakyti visuomenei, kas vyksta ir kodėl.“ Vicemeras Antanas Taparauskas pasisakė dar kategoriškiau: „Demokratinėje teisinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas – asmens kaltė ar netinkamas elgesys turi būti įrodyti kompetentingų institucijų, o ne nulemti vien žurnalistinių tyrimų ar politinių oponentų spaudimo. Tokios aplinkybės leidžia teigti, jog bet koks skubotas pasitraukimas būtų nepagrįstas ir neteisingas tiek premjero atžvilgiu, tiek visos Vyriausybės stabilumo požiūriu. Vis dėlto 240 tūkstančių Lietuvos piliečių išreiškė palaikymą ir suteikė mandatą darbui, tad reiktų koncentruotis į laukiančius iššūkius per kadenciją, o ne kapstytis po praeities šiukšles…“ Kas tai, begalinis naivumas ir pasitikėjimas žmogumi? Nesugebėjimas vertinti faktus? Anaiptol. Tiesiog akivaizdi iliustracija, kad žmonėms draugas, giminė, sava partija, koalicija ir panašūs dalykai brangesni už teisybę. Todėl šie žmonės niekad viešai nepripažins buvę neteisūs. Nes juk galvoja ne apie tiesą ir teisybę, o apie interesus.
Ar tai koks nors išskirtinis atvejis? Baikit, nemanau, kaip sakoma. Štai kyla skandalas dėl LRT, protestai, palaikantys laisvą žodį. Ir ką tie patys seimo narys, meras ir vicemeras apie tai sako? Pirmasis juokauja, kad kalėdinės dovanos svarbiau, antrasis pasipiktina, neva, kokie čia pavojai: „Ar laisvas žodis šiandien yra pasmerkimas už kitokią nuomonę nei garsiausiai rėkiančio? Ar laisvas žodis šiandien yra persekiojimas už kitokią nuomonę?“. Trečiasis į kultūros kongreso koordinatorės Rokiškyje Linos Matiukaitės atvirą kreipimąsi socialiniuose tinkluose tesugeba lyg pasityčiodamas atsakyti: „Ačiū, kad rūpinatės, įvertinome jautriai…“ Kaip dažnai sako dabartinė premjerė „Ačiū, mes jus išgirdome“ (nepasakyta lieka „ bet mums į tai nusispjauti“). Nes juk tiesą žinau, bet draugai man brangesni. Ir dėl jų gerovės pripažinsiu, net tai, kad žemė plokščia ir ją laiko trys drambliai, o 2×2 yra tiek, kiek reikia draugams.
Ir draugai nebūtinai tik draugai. Draugas gali būti ir koks nors tolimas Donaldas Trumpas. Juk jo aršiausiems palaikytojams nesvarbu, ką jis sako – viskam tuoj bus surastas pateisinimas. Net jei jis grasintų užgrobti kitos šalies teritoriją, net jeigu priekaištautų Norvegijos ministrui pirmininkui dėl neskirtos Nobelio Taikos premijos. Nors tas poremjeras Taikos premijų neskirsto. Randasi ir tokių, kuriems Trumpas yra Amerika, su kuria, ginkdie, jokiu atveju nereiktų pyktis ar dėl ko nors nesutikti, o ne viso labo valstybės vadovas – laikinas ir klystantis, kaip visi žmonės.
Bet čia jau turbūt ne tiesos, o tikėjimo dalykai. O į juos aš stengiuosi nesikišti – tegu tiki kiekvienas tuo, kuo nori tikėti.
Bet tiesa visgi brangesnė.
