Ar prisimenat kaip Karlsonas, kuris gyvena ant stogo mokė namų kankintoją Freken Bok, kad ne į visus klausimus galima atsakyti „taip“ arba „ne“?
-Ar jau nustojai rytais gurkšnoti konjaką?
Gerai, jei anksčiau gurkšnojai. Bet jei ne, vienu žodžiu jau neatsakysi.
Prisiminiau šitą pavyzdį, išvydęs vieno naujienų portalo klausimą skaitytojams: „Ar, jūsų nuomone, reikalingas Kapčiamiesčio gyventojams poligonas?“ Atrodo, paprastas klausimas, bet tai jau ne klausimas, o manipuliacija. Kadangi poligonas reikalingas ne kapčiamiestiškiams, o Lietuvai. Taip, Kapčiamiesčio dzūkai irgi Lietuvos piliečiai, jiems rūpi, kas dedasi Tėvynėje, jiems rūpi šalies gynyba, bet poligonas būtent čia jiems nebūtinas, gal net nereikalingas. Todėl negalima į šį klausimą atsakyti „taip“ arba „ne“. Todėl ir klausimas blogas.
O dar sakoma, kad blogų klausimų nebūna. Ir sakoma, jog teisingai užduoti klausimą – didesnis menas negu į jį atsakyti. Bet net mokykloje dabar dažniau mokoma ne uždavinėti klausimus, o į juos teisingai atsakyti. Ką ten mokykloje, jei ir studijuodamas ne vienas turėjo dėstytojų, kurie nelabai mėgsta studentų klausimus.
O juk klausimai – būtinas dalykas.
Imkime, pavyzdžiui, paprastą matematikos uždavinį. Klasėje yra x berniukų ir y mergaičių. Visi klasės berniukai turi po a spalvotų pieštukų, o mergaitės po b tokių pat pieštukų. Kiek pieštukų turi visi mokiniai? Atrodytų, viskas labai paprasta. Pirmiausia suskaičiuojame, kiek pieštukų turi berniukai (sudauginame x ir a), tada, kiek pieštukų turi mergaitės (padauginame y iš b), ir sudėję šias sandaugas jau gauname uždavinio sprendimą. O dabar įsivaizduokite pirmoką ar antroką, kuris ką tik išmoko sudėtį ir daugybą, bet dar neišmoko uždavinėti teisingų klausimų, todėl sudeda ir daugina viską iš eilės. Jam nesvarbu, kad negalima sudėti berniukų ir pieštukų (sudėti galima tik vienarūšius dalykus, o dauginti – nebūtinai). Jis sudeda ir daugina viską, ką randa, bet kodėl taip daro, paaiškinti negali. x+y+a+b=? Štai jums ir mokėjimas/nemokėjimas užduoti teisingus klausimus.
(Berašant man kaip menininkui kilo keletas tikrai įdomių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl sudauginę pieštukus ir berniukus gauname pieštukų kiekį? O kur dingo berniukai?)
Aš dar prisimenu, kad pirmosiose klasėse prieš kiekvieną matematinį veiksmą tokiuose žodiniuose uždaviniuose reikėdavo užrašyti klausimą, ką tu nori suskaičiuoti. Kažkodėl kilo įtarimas, jog dabartiniai mokiniai taip nebedaro. Pasirodo, įtarimai ne be pagrindo. Matematikos mokslų daktarė Ieva Kilienė, besidominti tokiais tekstiniais uždaviniais (apie juos net rimtą mokslinę disertaciją parašė) sako, jog anksčiau mokykloje prie kiekvieno veiksmo mokiniai ir rašydavo klausimą, bet dabar taip, deja, nebevyksta. O anuos laikus ir reikalavimus prisimena tik jos profesoriai. Ir tai tik tie, kurie dabar jau beveik ar visai pensininkai. Ar neburba jie, kad reiktų grąžinti tokią tvarką? Burba daug kas, sako Ieva, bet mokytojai piestu stoja, kad šių dienų mokiniai nesusikaupia, tingi rašyti ir panašiai. Tai programose kažkas panašaus atsiranda, bet realybėje – nelabai.
Pagalvojau, gal todėl ir politikai taip nemėgsta, kai jiems užduodami įvairūs klausimai. Tiesa, ne visada. Teisingus klausimus jie mėgsta, bet teisingi jiems yra tokie klausimai, kurie patinka, ar leidžia išsisukinėti. Priešingu atveju politikui klausimai neteisingi.
Ir ne tik politikai turi tą nuodėmę. Jų gerbėjai taip pat. Andai visai neseniai Rokiškio bibliotekoje vykusiame susitikime su tokiu vienu aršiu politiku bandantys užduoti klausimus buvo visaip tildomi, neva, trukdo šiam šnekėti. Ir nesvarbu, kad tas politikas meluoja, painioja skaičius ir faktus – ša, patylėkit. Gal todėl, kad jis toks mielas ir taip karingai šneka. Net jeigu meluoja, tai juk taip gražiai ir įtikinamai.
Nemanau, kad tai tik senosios ir jaunosios kartų konfliktas, kaip daug kas teigia. Gal labiau tikinčių ir norinčių žinoti. Arba tų, kuriems patinka sudėtingi klausimai ir kartais netgi juos kurti, ir tų, kurie nori žinoti visus atsakymus dar net neišgirdę klausimų.
Tiek jau to. Nebeklausiu, kaip ten su tuo konjaku rytais.
