Konkurso rengėjus ypač džiugina, kad kasmet daugėja savininkų, kurie patys registruoja savo valdas, vertinamas pagal miško ugdymo, atkūrimo, sanitarinės būklės, infrastruktūros priežiūros, bioįvairovės išsaugojimo bei kitus kriterijus. Geriausiai šiemet pasirodė Panevėžio (4 prizininkai) ir Marijampolės (3 prizininkai) apskričių savininkai, kitose apdovanoti 1-2 laureatai.
Konkurso ir gairių ateičiai aptarimo konferenciją „Miškas žmogui, žmogus – miškui“, kuri gruodžio 5 d. įvyko Vilniuje, atidaręs LMSA valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis pažymėjo, kad daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti konkurso tradicija turi ne momentinę, bet ilgesnę prasmę, nes viskas miškuose prasideda nuo žmonių pastangų ir tęsiasi su jų pastangomis. Miškai tėra stabili mūsų gyvensenos dalis. Tad tęsiama tradicija pagerbti pavyzdingų miškų savininkus tapo ir platesnės miškininkų bendruomenės kultūrine švente. “Vertinimo komisija padeda išryškinti tuos, kuriems miškai rūpi ne dėl deklaruojamo rūpesčio, o kad miškai būtų išsaugoti ateities kartoms, jų gyvybingumui bei labai didelei įvairovei”, – kalbėjo LMSA vadovas. Jis išskyrė tris pagrindinius konkurso tikslus: pirma – stiprinti miško savininkų galimybes ir motyvaciją atsakingai tvarkytis miškuose, antra – mažinti administracines kliūtis ir sudaryti sąlygas aiškiai, proporcingai investuoti į pavyzdingą miškininkystę, trečia – gerieji pavyzdžiai turėtų formuoti visuomenės supratimą ir miško priežiūros svarbą bei skatinti tvarų miškininkavimą.
Pavyzdingiausios miško valdos apdovanojimus atsiėmė laureatės vyras Alfonsas Nagelė ir sūnus Raimundas. Ponas Alfonsas prisiminė jaunystę, kai žemė prie Latvijos sienos buvo jo šeimos nuosavybė, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl sugrįžo į jo ir vaikų rankas. “Kai ten dabar nuvažiuoju yra ką prisiminti, pažiūrėti, pavaikščioti. Reikia manyti, kad tie miškai dar gražės nes jie yra visa paguoda, kiek jėgų juose atgauni, pailsi”,- kalbėjo žilagalvis ir palinkėjo visiems savininkams gero miškininkavimo.
Rokiškėnas Raimundas Nagelė sakė, kad jam labai smagu ir kiek netikėta, nes gerai valdose besitvarkančių tikrai yra nemažai. “Kaip greitai bėga laikas, tą valdą mama ir tėtis pradėjo tvarkyti, aš buvau miškininkas, tai prisidėjau savo žiniomis ir dabar šią valdą tvarko jau mano sūnus. Jai jau 35 metai, tad matau didžiulį pokytį: sutvarkyti keliai, privažiavimai, praktiškai žinomas kiekvienas medis, atlikta nemažai racionalių darbų, iš krūmynų iškilo našiai augantis miškas, jau atrodo net ne jauni medynai, dabar širdis šiame miške dainuoja. Pamenu, prieš 30 metų atvažiuoti reikėjo arba vežimo, arba gero traktoriaus, dabar gali laisvai su automobiliu ar dviračiu. Tas nuoseklus darbas, griovių, kelių tvarkymas, pralaidų atnaujinimas, miško atželdinimas, menkaverčių medžių keitimas kitomis rūšimis duoda rezultatą”,- kalbėjo Raimundas. Jis pasidžiaugė, kad labai dažnai savo miškuose sutinka žmones, kurie vakšto su lazdomis, o kai paklausia, kodėl pasirinko tokią nuošalę, atsako, kad čia faina, galima ramiai pabūti, čia nemato šiukšlių. “Mūsų stiprybė ir būtų, kad žmogus galėtų džiaugtis, matytų sutvarkytus miškus, linkėčiau visiems savininkams tą padaryti, nors tai ir nelabai apsimoka”,- paragino jis.
Raimundas nesigaili, kad prieš tris dešimtmečius įsikūrė senelių krašte ir tikina, kad tėviškė jam labai brangus, įdomus, širdžiai mielas kraštas, iš kurio niekur nesinori keltis ir neliūdina jokia atskirtis. “Kai su žmona atvažiavome į atokią Suvainiškio girininkiją, kurioje girininkavau 17 metų, buvome neseniai vedę, turėjome kelių mėnesių sūnų, antras irgi gimė čia. Vyresnėlis Lukas sugrįžo po studijų ir užsiima vyndaryste, o jaunėlis Simas pasirinko miškininko profesiją ir padeda dirbti miške.
“Viską kūrėme po truputį – atgavau senelių žemes, už kurias galėjau pasiimti miško, taip pat kaip girininkas gavau 5 ha miško. Iš pradžių turėjome 10, po to – 15 ha, plėtėmės labai palaipsniui. Man atrodė, kad miškas ateityje bus vertingas ir reikia planuoti darbus ne šiai dienai, o keliasdešimt metų į priekį. Pirmų uždirbtų pinigėlių neišleidau nei naujiems automobiliams, nei gražiems batams ar kelionėms, o investavau į mišką”,- teisingais sprendimais džiaugiasi Raimundas.
Šiltų žodžių nugalėtojams negailėjo ir aplinkos viceministras, miškininkas Edmundas Mačieža, priminęs, kad ministerija laukia diskusijų dėl Miškų įstatymo pataisų, atnaujinamos strategijos bei kitų norminių aktų, o Seimo narys, miškininkas Audrius Radvilavičius teigė, jog visi konkurso dalyviai yra nugalėtojai ir pasidžiaugė, kad turime viceministrą miškininką, ko seniai nebuvo. Anot parlamentaro, yra baimės, kad miškų politika Lietuvoje stumiama į žemesnį lygį, gana dažnai nugali ne akivaizdūs faktai, o mitinguotojai, tad pavasaris Seime priimant su miškais susijusius aktus bus karštas. “Miškų sektorius sukuria 5,4 proc. BVP, tai labai ženklios sumos, tad kiekvienas žingsnis turi būti pamatuotas”,- akcentavo A. Radvilavičius.
Konferencijos diskusijoje „Privačių miškų ateitis: galimybės ir pokyčiai“ dalyvavęs Seimo narys Simonas Gentvilas tikino, kad yra galimybių pavasarį priimti racionalius sprendimus, esą naujas Miškų įstatymas privatininkams daug ką atlaisvins, nors ir nepakankamai, apie lūkesčius taip pat kalbėjo Valstybinės miškų tarnybos vadovas Mindaugas Tarnauskas, LMSA narė Renata Dumbravienė, Lietuvos miškų ūkio rūmų vadovas Remigijus Bakys, buvęs Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis ir kiti.
Angelė Adomaitienė
