Tarptautiniuose susitikimuose dažnai nutinka keistas dalykas. Įmonė siunčia stiprius specialistus, turinčius patirties, žinių ir realią vertę projektui, tačiau susitikimo metu jie beveik nekalba. Klausosi. Linkčioja. Kartais pasako vieną kitą trumpą sakinį, bet diskusijos krypties nekeičia.
Po susitikimo paaiškėja, kad jie turėjo ką pasakyti. Ir ne šiaip pastabų, o sprendimų, kurie galėjo pakeisti rezultatą. Kodėl taip nutinka?
Problema ne žiniose
Dažna klaidinga prielaida – kad žmonės tyli, nes nemoka anglų kalbos. Tačiau realybėje dauguma specialistų kalbą moka pakankamai gerai. Jie supranta, kas vyksta. Suvokia kontekstą. Žino, kur yra rizikos ar silpnos vietos.
Problema slypi ne žinių trūkume, o pasitikėjime savimi realiuoju laiku. Tarptautinis susitikimas nėra testas, kur galima pagalvoti, pasitaisyti ar perfrazuoti. Čia viskas vyksta greitai. Ir būtent greitis tampa barjeru.
Baimė kalbėti „nepakankamai gerai“
Geri specialistai dažnai kelia sau aukštesnius standartus nei kiti. Jie nenori skambėti neprofesionaliai. Nenori ieškoti žodžių. Nenori daryti klaidų prieš klientus ar partnerius.
Todėl jie renkasi tylą kaip saugesnį variantą. Geriau nieko nepasakyti, nei pasakyti netobulai. Šis vidinis filtras veikia labai stipriai, ypač kai susitikime dalyvauja gimtakalbiai ar aukštesnio lygio vadovai.
Kalba keičia vaidmenį susitikime
Kai žmogus kalba ne gimtąja kalba, jo vaidmuo keičiasi. Net labai kompetentingas specialistas staiga pradeda jaustis kaip „besimokantis“. Jis daugiau stebi, mažiau inicijuoja. Reaguoja, bet neveda pokalbio.
Tai sukuria paradoksą: tie, kurie galėtų priimti geriausius sprendimus, lieka šešėlyje, o diskusiją formuoja tie, kurie tiesiog jaučiasi laisviau kalbėdami.
Laikas spaudžia labiau nei kalba
Tarptautiniuose susitikimuose sprendimai dažnai priimami greitai. Reikia sureaguoti čia ir dabar. O kalbant užsienio kalba, reakcijos laikas pailgėja. Reikia suformuluoti mintį, patikrinti, ar ji skamba tinkamai, ir tik tada ją ištarti.
Daugeliui specialistų šis papildomas „vidinis procesas“ tampa stabdžiu. Kol mintis paruošiama, pokalbis jau juda toliau.
Tyla kainuoja daugiau, nei atrodo
Iš šalies tyla gali atrodyti neutrali. Tačiau ji turi pasekmių. Specialistai, kurie nekalba, ilgainiui pradeda būti suvokiami kaip mažiau įsitraukę. Jų idėjos lieka neišgirstos. Sprendimai priimami be jų indėlio.
Ilgainiui tai veikia ir karjerą, ir komandos poziciją tarptautiniuose projektuose. Ne todėl, kad žmonės silpni, o todėl, kad jų balsas neatsiranda tinkamu momentu.
Kodėl standartiniai kursai nepadeda
Daugelis yra lankę bendrinius anglų kalbos kursus. Jie padeda suprasti taisykles, išplėsti žodyną, bet retai paruošia realioms verslo situacijoms. Ten, kur reikia pertraukti, reaguoti, nesutikti, pasiūlyti alternatyvą.
Būtent čia į pagalba ateina individualūs anglų kalbos kursai įmonėms. Jie orientuoti ne į „mokėjimą kalbėti“, o į kalbėjimą konkrečiose darbo situacijose. Susitikimuose, skambučiuose, derybose.
Kai kalba tampa įrankiu, o ne kliūtimi
Individualiai pritaikyti mokymai leidžia dirbti su realiais scenarijais: kaip įsiterpti, kaip mandagiai nesutikti, kaip greitai suformuluoti mintį. Tai mažina vidinę įtampą ir grąžina specialistui jo tikrąjį vaidmenį.
Kai kalba nebereikalauja viso dėmesio, atsiranda vietos mąstymui, analizei ir sprendimams. Būtent tada geri specialistai pradeda kalbėti.
Esminė išvada
Tyla tarptautiniuose susitikimuose nėra kompetencijos trūkumo ženklas. Dažniausiai tai neišnaudoto potencialo simptomas. Kai kalba tampa per didele našta, net stipriausi specialistai pasitraukia į stebėtojo poziciją.
Ir kai ši problema sprendžiama kryptingai, keičiasi ne tik kalbėjimas. Keičiasi sprendimų kokybė, komandos matomumas ir visa tarptautinės komunikacijos dinamika.
Užs. R1383
