„Mūsų, kaip organizatorių, lūkestis, kad tėvai nepasinaudotų „lengvata“, kai mokytojai veda į vaikiškus spektaklius, bet patys dalyvautų ir vestų atžalas. Specialiai dėl to suplanavom spektaklį ir savaitgalį“, – sakė Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė. Ji priminė pernykštį atvejį, kai Keistuolių teatro spektaklis vaikams buvo suplanuotas savaitgalį. „Nors į šio teatro spektaklius vaikams sostinėje sunku gauti bilietus, deja, Rokiškyje tuomet keistuoliai vaidino pusei salės. Jei spektaklis darbo dieną ir į teatrą veda mokytojai ar auklėtojai, visi norintys net sunkiai telpa“, – sakė festivalio organizatorė.
„Nuolaida“, anot V. Kirstukienės, nėra piniginiai reikalai, tiesiog tėvams mokytojai daro tarsi paslaugą, vesdami jų vaikus į teatrą.
Kas turėtų vesti vaikus į teatrą?
Spektaklį lyginu su pamoka
Pradinukės ir darželinuko mama
Net ir labai norėdama, negaliu nuvesti savo mažylių į spektaklį, nes jie vyksta darbo dieną, ir dar darbo valandomis. Negaliu, nes tiesiog dirbu ir aš, ir vaikų tėtis. Tačiau kai būna festivalis, mano vaikai į spektaklį – vieną ar du – visuomet eina su savo grupe ar klase. Iš tėvų tiesiog mokytoja surenka pinigus už bilietus. Labai tuo džiaugiuosi, nes paskui su mokytojais klasėje juk galima aptarti, ką matė. Aš spektaklį lyginu su pamoka ir tikrai nemanau, kad mokytojams tai labai didelė našta – eiti su savo mokiniais į teatrą. Juk tik kartą metuose tie festivaliai būna. O jei aš būsiu laisva ir galėsiu savo vaiką vest į spektaklį, bet klasė tuo metu mokysis, tai irgi nebus gerai – dukra ar sūnus praleis pamoką, užsiėmimą, nors mokytojai, neabejoju, išleis su mama į teatrą.
Turėtų vesti tėvai
Dalia Petrauskienė
Juozo Tūbelio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja
Mano pozicija tokia, kad į spektaklius turėtų vesti tėvai. Po to aptartų, pasišnekėtų apie tai, ką matė. Vaiką prie teatro pratina šeima. Mums ir mokyklon įvairios trupės siūlo atvežti parodyti spektaklius. Atsisakinėjam, nes tikrai visko, kas siūloma mokykloms, neaprėptume turint geriausių norų. Kai klasė eina į teatrą kartu, yra įvairių niuansų. Tarkim, ne visi išgali susimokėti – kažkas turi mokykloje pasilikti su vaikais, kurie negali. Negalėčiau sakyti, kad tokių, kurie neina, yra daug, paprastai einančiųjų sąrašai būna dideli, nes mokytojai turi pateikti tuos sąrašus, jei išeinama iš mokyklos teritorijos. Tėvai dirba dieną, kai būna spektakliai… Taip, bet ir mokytojai dirba, veda pamokas. O juk yra visokių variantų ir tėvams, galima, pavyzdžiui, kooperuotis.
Jaučiuosi atsakinga pati
Ieva Kilienė, matematikė
Rokiškio teatro aktorė
Už tai, ar vaikas dalyvaus kultūriniuose renginiuose, jaučiuosi atsakinga pati. Mano dukra spektaklius lankyti pradėjo dar pilve būdama. Labai gerai pamenu, kad nuriedėjau su jau gana dideliu pilvu į „Keistuolių“ „Edį Agregatą“ ir tiek man, tiek pilvo gyventojai labai patiko. Taip pat dariau ir su knygomis. Skaičiau vaikiškas knygas garsiai dar besilaukdama, nes taip pataria mokslas, ir pačiai buvo malonu tai daryti. Vėliau ieškojau būdų, kaip kartu su nedideliu vaiku lankytis teatre, nes, žinoma, jis ne visada ramiai išbūna visą spektaklį. Nešiausi užkandžių, atsigerti. Aišku, yra tekę ir išeiti nepasibaigus spektakliui. Bet laikui bėgant dukra tikrai labai pamėgo teatrą ir dabar spektaklius stebi labai noriai ir atidžiai.
Kai pati buvau maža, buvo kiek kiti laikai. Bet vis tiek tėvai, esant progai, visada nusiveždavo į spektaklį, mokė, kaip elgtis tokiuose renginiuose. Aš labai džiaugiuosi, jei darželis ar mokykla veda mokinius į spektaklius. Tai jau kitokia patirtis, nei eiti į teatrą su tėvais. Bet nemanau, kad reikėtų viską sukrauti mokytojai ant pečių. Juk norime vaikui papasakoti ir apie tai, kokios meno rūšys mums patinka, kokie spektakliai. Čia toks pat klausimas kaip ir tas, ar eiti į renginius tik kartu su darbovietės kolektyvu, ar dar ir pačiam kartkartėm nueiti ten, kur norisi.
Buvo metai, kai darželio auklėtojos nevedė vaikų į jokį spektaklį. Sakė, kad vaikai neišsėdės. O man atrodo, kad kuo vėliau nuvesi, tuo sunkiau bus išmokyti elgtis teatre. Bet tai jau ne auklėtojų, o tėvų atsakomybė. Be to, gali būti, kad žmonės net nepasižiūri į vaikiškus spektaklius festivalio repertuare, nes nesitiki, kad jie bus ne darbo metu.
Agnė Sirgėdaitė
Aktorė, rašytoja
Mano supratimu, ir tie, ir tie gali ir turi nuvesti. Aš pati Juozo Tūbelio tuometinėje gimnazijoje turėjau labai gerą mokytoją Jūratę Deksnienę. Jai rūpėjo mus kuo daugiau supažindinti su įvairiais menais. Ir turiu tokius pat puikius tėvus. Todėl tai abiejų – ir mokytojų, ir tėvų – indėlis. Iš to laiko, kai Rokiškyje mokinė eidavau į teatrą, pamenu beveik visus „Keistuolių“ spektaklius.
Man „instaliavo“
Gabrielė Milaknytė
Gydytoja
Šiandien iš mano bendraamžių Vilniuje ne tiek daug žinančių ar mėgstančių teatrą, ar negalinčių be jo gyventi. Mama mane į teatrą vesdavosi nuo kokių trejų, į kiekvieną festivalį. Būdavo, matyt, metų, kai eidavau į kiekvieną spektaklį – su mokytojais ir klase į vaikiškus, su mama – vakare. Pamenu, kai pirmą kartą į Oskaro Koršunovo spektaklį „Dugne“ išleido vieną – jau buvau vyresnė. Žiūrovai ten sėdėjo scenoje, eilės vos kelios, aktoriai kalbasi su žiūrovais. Man buvo nelabai jauku. Bet paskui jau nebegalėjau be teatro, kurį man „instaliavo“ ir mokytojai, ir mama, ir Rokiškio festivalis. Bet vis tiek kažkodėl kaip pačią pradžią prisimenu Nekrošiaus „Hamletą“. Man buvo treji, ko gero, keturias valandas sėdėjau mamai ant kelių, ir atrodo, niekam neprieštaravau, netrukdžiau šalia sėdėjusiems ir beveik nekvėpavusiems žiūrovams, nors aišku, nesupratau nieko. Tik dėl to nepradėjau nekęsti Teatro. Atvirkščiai. Pamilau. Jei tik pasitaiko proga ir grįžtu į Rokiškį per festivalį, einu žiūrėti spektaklio.
Teatras leidžia į jį sugrįžti
Jurgis Latakas
Verslo įmonės procesų ir informacijos vadovas
Teatrą man šimtu procentu įdiegė tėvai. Viskas prasideda šeimoje, nuo gyvenimo, žmonių tarpusavio santykio, jausminio pasaulio apčiuopimo ir pažinimo. Jeigu šeimoje tai yra suprantami dalykai ir jie, net ir sėdint prie pietų stalo, yra lygiaverčiai tokiai kasdienybei kaip maistas, reakcijos ar buitis, tada vaikas užaugdamas suvokia pasaulį daug plačiau nei tik tai, kas parašyta ar atspausdinta ant ryškiai nuspalvotų plakatų, kurių tikslas – atkreipti dėmesį. Tai ir yra labai tikri ir nuostabūs dalykai, realybėje jie retai sutinkami… Juk mes skubam dirbti, skubam tuoktis, skubam kažkam kažką padėti, skubam kažką kažkur aplenkti. Ir čia ta neapsakytai tyli ramybės ir tikrumo oazė šalia tavęs – teatras. Jei nuo mažens esi pratinamas prie tikro ir natūralaus gyvenimo, tai užaugus teatras leidžia į jį sugrįžti. Teatras lyg tiltas tarp kasdienybės ir tikrumo. Ten vėliau bet kokiame amžiuje gali pajusti grožį jo neapibūdinant tik žodžiais, gali pasinerti į savo vidų. Teatre lyg ir vėl patiki žmonėmis kaip kažkuo stebuklingu, kaip kažkuo aukštesniu. Ne vien vartotoju. Kažkuo, kuo gali tikėti ir pasitikėti. Kažkuo, su kuo nori būti.
Beje, iš teatro reikia išvaryti tuos, kurie ateina prisikvėpinę ir darosi asmenukes.
