Apie Velykų esmę bei prasmę pasišnekėjome su Pandėlio klebonu Albertu KASPERAVIČIUMI (nuotr.).
– Prieš šv. Velykas Jums turbūt darbymetis?
– Kunigams – taip. Nes padaugėja žmonių, kurie nori susitaikyti su Dievu, todėl daugiau būna išpažinčių. Be to, Didžioji Savaitė turi labai gražias apeigas, kurioms reikia kruopštesnio pasirengimo. Todėl yra progos įdėti daugiau širdies negu paprastu laiku. Tai šventė man ir kaip krikščioniui, kaip tikinčiam žmogui, ir kaip kunigui.
– Ar tikintieji dar labai laikosi velykinės išpažinties taisyklės?
– Yra žmonių, kurie turi tą gražią tradiciją. Kaip prieš kiekvieną didesnę šventę, yra noras paruošti jai ne tik savo namus, bet ir vidinį gyvenimą. Visa Gavėnia, vedanti į šv. Velykas, yra kvietimas susitaikyti su Dievu, žengti tuo keliu, kuris yra nusigręžimas nuo mūsų silpnybių, nuo nuodėmių. Tas kelias nelengvas, nes, norint išsilaisvinti iš savo trūkumų, reikia ir mūsų pačių pastangų, bet ateina į pagalbą ir Dievas savo malone. Malonu patirti, jog yra žmonių, kurie iki šiol, organizuojant parapijose progas velykinei išpažinčiai, ateina. Mūsų, kunigų, atsakomybė žadinti didesnį sąmoningumą. Jei kalbam konkrečiai apie Pandėlį, labai gražu, kad prieš didžiąsias šventes, taip pat ir prieš šv. Velykas, tikybos pamokas lankantys vaikai kartu su mokytoja ateina į bažnyčią, galintiems eiti išpažinties sudaroma proga tą padaryti. Patyrę Dievo atleidimą jie tą žinią parneša į savo namus. Tas susitaikymas su Dievu padeda mums būti supratingesniems.
Net jei žmogus ateina suprasdamas, jog negali gauti išrišimo dėl dabartinio jo gyvenimo, jis visada gali išgirsti padrąsinantį kunigo žodį, kad su savo gyvenimo netobulumais ar trūkumais nereikėtų nusiminti, nes Dievas tave palaiko ir neatstumia.
Reikia pripažinti kad yra žmonių, kurių vieni eiti išpažinties nemato reikalo, kiti tam turi kai kurių kliūčių dėl įvairių savo gyvenimo situacijų. Popiežius Pranciškus moko mus būti geranoriškus kiekvienam. Net jei žmogus ateina suprasdamas, jog negali gauti išrišimo dėl dabartinio jo gyvenimo, jis visada gali išgirsti padrąsinantį kunigo žodį, kad su savo gyvenimo netobulumais ar trūkumais nereikėtų nusiminti, nes Dievas tave palaiko ir neatstumia.
– Jūs kunigaujate kaimiškose parapijose – Pandėlyje, Skapiškyje, Panemunyje ir Kazliškyje. Kuo skiriasi šv. Velykos kaimiškose parapijose ir mieste?
– Gal ir nelabai kuo skiriasi. Tas pats dvasinis pakilimas, jeigu tik aplink yra žmonių, kuriems katalikų tikėjimas brangus. Tik kaimo kunigui yra iššūkis suderinti pamaldų tvarkaraštį. Pavyzdžiui, Didįjį Šeštadienį Velyknakčio pamaldas gali turėti vienoje parapijoje, nes jos nusitęsia gana ilgai, o kitų parapijų tikinčiuosius jau tenka kviesti, kad atvažiuotų. Velykų ryto mišias irgi vienoje parapijoje aukoji 8 valandą, kitoje 10 valandą, trečioje jau tik 12 val. Žmonėms kaimuose tenka prisitaikyti prie kunigo galimybių, o mieste, kur daugiau kunigų, žmonės gali patys pasirinkti. Anksčiau, kai kiekviena parapija turėjo kunigą, buvo kitaip, paprasčiau, bet dabar situacija pasikeitusi. Kartais netgi būna, kad kurioje nors parapijoje negali reikiamą dieną aukoti mišių. Šiemet Panemunyje negalėsiu Velykų dienos mišių aukoti vien dėl padidėjusio krūvio, todėl į bažnyčią teks visus kviesti antrąją šv. Velykų dieną. Kunigo krūvis šiais laikais didesnis, ypač per didžiąsias šventes.
– Ar sunku taip suktis per keturias parapijas?
– Nelengva. Kaip muzikantui reikia suderinti stygas, taip ir čia. Nesam kokie nors supermenai, kiek galim, tiek ir patarnaujam žmonėms. Tenka ieškoti modus vivendi (neformalaus sutarimo, sugyvenimo, lot.), kad ir kunigas galėtų, ir žmonėms didelės skriaudos nebūtų. Šiais laikais transporto galimybės leidžia įveikti daug didesnius atstumus. Savo laiku, kai tos parapijos, kuriose dabar yra bažnyčios, steigėsi, žmonės judėjo pėstute arba arkliais, o dabar sėdęs į automobilį gali įveikti didelius atstumus. Pavyzdžiui, JAV, kur teko lankytis, žmogus iki lietuvių parapijos kartais važiuoja kokį 100 kilometrų ir nemato problemos, nes tapatinasi su ta bendruomene.
Jei apžvelgsim tas kaimiškas parapijas, kiek jose dar gyvenamų sodybų ir kiek bažnyčioje susirenka žmonių, tai matysim didelį skirtumą.
– Dabar kaimuose kai kur šv. Mišios aukojamos net ne kiekvieną savaitgalį, kartais tik vieną sekmadienį per mėnesį. Kaip juos paguosti? Kaip jiems malšinti tą dvasinį alkį?
– Mes nesame dykumoje. Jei apžvelgsim tas kaimiškas parapijas, kiek jose dar gyvenamų sodybų ir kiek bažnyčioje susirenka žmonių, tai matysim didelį skirtumą. Jei kunigas matytų, jog toje bažnyčioje susirenka daugiau žmonių, būtų motyvacija dažniau daryti pamaldas. Kunigas daugiau patarnavimų teikia ten, kur didesnė tikinčiųjų bendruomenė. Kitas dalykas, kad po pandemijos tarp žmonių liko klaidingas supratimas, kad apsilankymą bažnyčioje gali pakeisti pamaldos per televizijos ar kompiuterio ekraną. Tačiau tai pateisinama tik tada, kai žmogus kitokių galimybių dalyvauti Mišių aukoje neturi. Bet jeigu žmogus iš vidinio tingumo sako, jog jam taip patogiau, tai neteisingas pasiteisinimas. Yra tikinčiųjų, kuriems tikrai sunku iš kaimiškos vietovės pasiekti bažnyčią, daugiausia tai senesni žmonės, kurių vaikai gyvena toliau, bet kiek yra atvejų, kai kaimynai ar net vaikai gyvena šalia ir gali nesunkiai atvežti juos, bet to nepadaro. Jei tokiam žmogui atvykti bažnyčion padeda kaimynas ar šeimos narys, jam būna didelė šventė.
Kitas dalykas, kad po pandemijos tarp žmonių liko klaidingas supratimas, kad apsilankymą bažnyčioje gali pakeisti pamaldos per televizijos ar kompiuterio ekraną.
– Kaip prisimenate vaikystės Velykas?
– Velykos ateidavo su Gavėnia ir Kryžiaus Kelio apmąstymu bažnyčioje, rimties užlaikymu, susilaikymu nuo jaunimo pasilinksminimų, pramogų. Visada prisimenu, kaip mano tėvai prieš Velykas abu eidavo išpažinties ir man, broliui, seseriai tai buvo pavyzdys, jog prieš šventes svarbu gauti Dievo atleidimą. Tai būdavo pirmas žingsnis į Velykas. Sulaukę Verbų, pabudę su broliu saugodavomės, kad neišplaktų Verbų šakelėmis, o tada visa šeima keliaudavo į tėviškės bažnyčią šiai gražiai šventei. Didįjį Ketvirtadienį, Penktadienį, Šeštadienį į pamaldas keliaudavome vakarais, ypač Didįjį Šeštadienį, kai atnaujinami krikšto pažadai, šventinama ugnis, vanduo. Tai labai šviesūs vaikystės prisiminimai. Ir Velykų ryto procesija skambant varpams, pakylėjanti širdį. Suaugęs pradedi suprasti, kad čia ne tik pakili nuotaika, bet ir žinia apie Dievo pergalę ant kryžiaus prieš visą pasaulio blogį, kurį aplinkui matome. Tas supratimas man atėjo vėliau, paauglystėje, žengiant į suaugusio žmogaus gyvenimą. Ko gero, tai buvo impulsas atsiliepti širdyje jaučiamam pašaukimui.
Suaugęs pradedi suprasti, kad čia ne tik pakili nuotaika, bet ir žinia apie Dievo pergalę ant kryžiaus prieš visą pasaulio blogį, kurį aplinkui matome.
– Koks Jums gražiausias Velykų paprotys?
– Kai kuriems tai šventinis stalas ir margučių ridenimas. O man gražiausia, kai dar prieš Velykas būdavau atlikęs išpažintį. Kai grįždavau namo su vidiniu palengvėjimu, sušildytas Dievo meilės, patyręs Dievo gerumą. Jeigu to nebūtų buvę, manau, visa tai, kas supa mūsų Velykas, būtų buvę visai kitokio skonio. Nebūtų dovanoję tokio širdies šviesumo. Tik po to supratau, kad kai Jėzus trečią dieną iš mirties prisikelia, pirmoji Jo dovana yra nuodėmių atleidimas, kurį pajaučia susirinkę Jo mokiniai, kurie buvo Jį išdavę, pasitraukę nuo Jo.
– Dabarties žmogus nėra linkęs aukotis ir kentėti. Kuo aktualūs šių dienų žmogui yra Kristaus Kančia ant kryžiaus ir Prisikėlimas?
– Ne tik mūsų laikų žmogus nėra linkęs aukotis ir kentėti. Nuo žmonijos pradžios žmogus, kadangi, kaip mes, katalikai, sakome, nešioja gimtosios nuodėmės sužeistumą, yra linkęs būti šiek tiek egoistas. Tas egoizmas pasireiškia Dievo ir artimo meilės stoka. Kuo Dievo ir artimo meilė širdyje stipresnė, tuo didesnis vidinis troškimas aukotis, ištverti ir įveikti kančią, nes tų kančių turime visokių. Ar ne kančios būsena, kai žmonės sako „Kad tik nebūtų karo“? Karo nuojautos baimė kaip šešėlis, bent jau šiomis savaitėmis, lydi nemažai žmonių. Kai lankiau parapijiečius Pandėlyje pavasarį, dažnas atsisveikindavo tuo „Kad tik nebūtų karo“. Kančią jaučiame ir tada, kai, pavyzdžiui, nesiklosto santykiai šeimoje, kai darbo kolektyve jautiesi neįvertintas ar nesiskaitoma su tavimi, kai nesiseka sugyventi su kaimynu. Juk kančia nebūtinai fizinė. Kai lieki vienas su savo kančia, gali grimzti į nusiminimą, pesimizmą, darytis sukietėjęs savo viduje, pasiduoti liūdesiui. Tačiau tikėjimas duoda žinią, kad Kristus mirė už mus, kai dar tebebuvome nusidėjėliai, jog Dievas taip pamilo pasaulį, kad į jį atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų Amžinąjį Gyvenimą. Jėzaus pasiaukojančios meilės galią pažinus ir pajutus, pati kančia išgyvenama kitaip.
Šie jubiliejiniai metai popiežiaus paskelbti Vilties piligrimų metais. Tai reiškia, kad nesame užstrigę dabartinėje situacijoje, esame pašaukti gyventi, kad ir kokia situacija būtų, nes Dievas mūsų neapleis, jis žino vilties kelius.
Ir man asmeniškai Kryžiaus kelio apmąstymas stipriausias būdavo sunkiausiais man, kaip žmogui, kaip kunigui, laikotarpiais. Net tada, kai nerasdavau žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti, pasiguosti, išgirsti palaikymo žodį, Kryžiaus Kelyje atrasdavau sustiprinimo eiti pirmyn, eiti link Velykų.
Svarbiausia Velykų žinia, kad Dievas yra nužengęs į mano nevilties bedugnę ir tą mirties, nuodėmės bedugnę yra jau dabar nušvietęs gyvenimo ir prisikėlimo šviesa.
– Gal tai yra svarbiausia Vilties piligrimystės žinia – ne tik pačiam turėti viltį, bet ir teikti ją kitiems?
– Matot, tas vilties teikimas kitiems galimas, kai jau esi pripildytas ir sustiprintas, kai tuo gyveni. Tada gali eiti pirmyn. Tikint tampa akivaizdu, kad tvirtumas kyla ne iš paties žmogaus, bet, kaip Šventajame Rašte apaštalas Paulius sako: „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Tai yra, kad iš santykio su Dievu aš, silpnas, ribotas, trūkumų turintis žmogus, atrandu sustiprinimą man, kad nenusivilčiau savimi, kad turėčiau jėgų. Tada ateina ir išminties žodis, ir geranoriškas žvilgsnis, ir vienas kito palaikymas. Vilčiai kartais visai nedaug tereikia, ypač žmonėms, kurie yra sunkesnėse situacijose – jie ieško žmogaus, kuris juos suprastų. Svarbiausia Velykų žinia, kad Dievas yra nužengęs į mano nevilties bedugnę ir tą mirties, nuodėmės bedugnę yra jau dabar nušvietęs gyvenimo ir prisikėlimo šviesa.
– Ko paprastai linkite tikintiesiems Velykų proga? Ko linkėsite šiemet?
– Man patinka, kai jau Velykos atėję, ištarti žodžius „Kristus prisikėlė“. Ir jeigu žmogus į juos atsako „Tikrai prisikėlė“, suprantu, jog jis mano tikėjimo brolis ar sesuo. Tai ta žinia, kuri, jeigu jaučiama širdimi, yra geriausia žinia. Ir, aišku, norisi linkėti to, ką Kristus tarė prisikėlęs: „Ramybė jums.“ Jis atneša ramybę mūsų neramiam pasauliui ir mūsų vidui, kuriam tikrai reikia dieviškos ramybės ir šviesos. Linkiu ramybės ir kiekvienam, kuris skaitys šį priešvelykinį „Gimtąjį Rokiškį“. Kad būtų ramybė per Dievo atleidimą. Kai širdyje jausime ramybę, galėsime įveikti visa, kas dar mūsų laukia, žinodami, kad Dievas mus veda į Amžinąsias Velykas.
– Ačiū už pokalbį.
