Po pirmojo festivalio spektaklio, Kauno Valstybinio akademinio damos teatro pastatymo „Panika“ pagal suomių dramaturgo Mika Juhani Myllyaho pjesę (režisierė Kamilė Gudmonaitė) sulaukiau nemažai klausimų, kaip jį vertinu, ir pasiteiravimų, ar nerašysiu recenzijos. Recenzija „Gimtajam…“ gal ir per didelis malonumas (vietos daug užimtų), bet palikti jūsų be savo nuomonės nepaliksiu.
Taigi, „Panika“. Visi kažkodėl šneka tik apie vieną spektaklio sceną. Taip, apie tą, kur aktorius Vaidas Maršalka, vaidinantis televizijos žurnalistą Jonį, geras penkias minutes nuogas (tai yra, tik su kojinėmis) laksto po sceną ir žiūrovų salę šaukdamas „Aš laisvas!“ Gal dėl tos scenos jau kelintą sezoną Kaune į šį spektaklį sunku gauti bilietų.
Pirmą nuogą sceną teatre mačiau dar anais laikais, kai sekso pas mus nebuvo. Prieš kokius 40 metų. Ir tai buvo to paties Kauno teatro spektaklis – Jono Vaitkaus režisuota Juozo Glinskio pjesė „Kingas“. Ir tame spektaklyje nuogas kūnas iš tiesų buvo laisvė – bandymas kilti į dangų sunkiai auklėjamų paauglių internate.
Nuo to laiko nuogo kūno teatre mačiau nemažai. Ir vyrų, ir moterų. Režisūriškai išteisinto, tiesiog būtino toje scenoje, ir visiškai beprasmio ir bereikšmio – iš noro pasirodyti.
Ar režisierė K. Gudmonaitė pamatuotai naudoja nuogą vyro kūną „Panikoje“? Ir taip, ir ne. Žiūrovas šiek tiek provokuojamas ir ruošiamas tai scenai. Beveik nieko nesakanti vyrų nuogais torsais svarmenų salėje scena, dvasinis Makso (akt. Mantas Zemleckas) apsinuoginimas sėdint tualete (jo potrauminio streso sindromas reiškiasi ankštų patalpų baime). Pastarasis daug baisesnis negu Jorio striptizas, nes kyla ne iš pykčio, o iš baimės. Esminis klausimas, ko gero, čia būtų: ar keičia tas apsinuoginimas ką nors pjesės veikėjų gyvenime? Maksui jo apsinuoginimas keičia, nes moko kovoti su problema. Jonio apsinuoginimas nieko nekeičia nei jam, nei draugams. Palakstė, pasiautėjo, viską išvartė ir toliau eis per gyvenimą viską griaudamas.
Gražūs, neblogi aktoriniai darbai, bet ne man ir ne mano. Vyrų „ties nervų krizės riba“ būna ir įdomesnių.
Režisierės turėta uždavinys sukrėsti publiką? Gal, jauni režisieriai kartais tai mėgsta, bet nemanau, kad tik tai. Kas daugiau? Nežinau. Gal reiktų pasižiūrėti spektaklį dar kartą, bet vargu ar tai darysiu. Gražūs, neblogi aktoriniai darbai, bet ne man ir ne mano. Vyrų „ties nervų krizės riba“ būna ir įdomesnių.
Spektaklis tikrai plastiškas, bet tai plastikai neaukojantis aktorinės technikos, muzikalus, bet muzika neužgožia dramatizmo, poetiškas, bet su aiškia istorija ir siužetu.
Visai kitoks buvo Alytaus miesto teatro spektaklis „Baltaragio malūnas“. Nė už ką būčiau nėjęs – nepažįstamas municipalinis teatras, muzikinis spektaklis, nežinoma režisierė Milda Emilija Mičiulytė. Bet nuėjau, nes turėjau laisvą vakarą ir žmogišką norą ta proga kuo nors pasipiktinti. Ir buvau maloniai nustebintas. Viskas ten buvo atpažįstama, bet tuo pačiu originalu savo minimalizmu. Originali Martyno Bialobžeskio muzika, įdomūs aktoriniai darbai, minimali scenografija, kad ir truputį kvepianti sporto sale (lankai, buomai), bet daugiaprasmė ir nebanali. Spektaklis tikrai plastiškas, bet tai plastikai neaukojantis aktorinės technikos, muzikalus, bet muzika neužgožia dramatizmo, poetiškas, bet su aiškia istorija ir siužetu.
Žodžiu, patiko. Socialiniuose tinkluose netgi būčiau uždėjęs patiktuką. Bet kai atėjo laikas išeinant balsuoti prie durų, susilaikiau. Nes niekaip negaliu pritarti muzikinių ir šokio spektaklių dalyvavimui Rokiškio festivalyje. Gal tai mano trūkumas. Kaip sako viena gera pažįstama, jei kas nors nepatinka: kiekvienas turi teisę į prastą skonį.
Tad eikim ir žiūrėkim gerus ir prastesnius spektaklius. Turim ne tik teisę, bet ir galimybę.
