Dar keliomis dienomis anksčiau (ir vėl vedžiojant šunį) viltis apsireiškė cirko palapinės pavidalu. Net išsižiojau iš nuostabos. Net prisiminiau, kaip seniai seniai, dar priešpandeminiais laikais (irgi turbūt pavasarį), kitas panašus cirkas po Rokiškį vedžiojo dramblius. Įsivaizduojat, po Rokiškį vaikštinėjo du drambliai! Tai buvo tokia nerealybė, kažkas visai šalia stebuklo, kad negalėjau patikėti. Dabar dramblių nepamatysim, laukinių gyvūnų pasirodymai cirko vaidinimuose pas mus jau prieš penketą metų uždrausti. Kai kas iš gyvūnų teisių gynėjų mane už tokią nostalgiją gal net barbaru apšauks, bet ilgiuosi to dramblių pasirodymo mūsų gatvėse. Arba žirafų. Ir net į cirką turbūt norėčiau, nes jis sugalvotas mūsų džiaugsmui ir linksmybei. Kad vitaminų ir laimės hormonų organizmuose daugėtų, kad labiau tikėtume pasaulio paprastumu ir nepaprastais stebuklais, o ne tam, kad kvailėtume, kaip kas nors piktas ir nepatenkintas pasakytų.
Kas dar man teikia viltį? Gal menas. Anądien minėjome Meno dieną. Minėjimai man vilties neteikia, veikiau jau neviltį, nes panašūs į neįdomius senovinius muziejus, pilnus apdulkėjusių nereikalingų, negyvų daiktų. Bet menas – gyvas procesas ir, kaip kiekviena gyvybė, man patinka. Anądien su kolege Reda net susiginčijom: ji sakė, kad gyvenimas dabar yra labiau negu teatras, o aš tvirtinau, jog teatre visgi gražiau ir daugiau poezijos. Dabar dar pridurčiau, kad ir vietos žaviems beprotiškiems dalykams, tokiems kaip būsimas matematinis spektaklis, pokalbį apie kurį skaitykite kitą savaitę.
Ir kaip tik tada, kai taip gražiai galvojau apie meną, iš interneto negailestingai (?) prabilo vengrų režisierius Arpadas Schillingas, pristatydamas savo statomą Vilniaus Jaunimo teatre spektaklį: „Viltis – klaidus žodis mene. Nes viltis gali būti ir kažkas labai sukrečiančio. Ji neturi būti tiesioginė, veikiau tartum paslėpta. Tai – ne bažnyčia, negalime žmonėms sakyti: mylėkite savo artimą, mylėkite savo gyvenimą, ir viskas. Tai nebūtų menas.“
Aha, atsakiau mintyse, bet be meno vis tiek tos vilties būtų mažiau.
Gal ir tiesa, kad ji miršta paskutinė. Gal ji net didesnė, kai aplink juoda neviltis. Pasižiūri į Verbų sekmadienio rytą Sumų centre nuo Rusijos raketų žuvusių vaikų, ir ne tik jų, kūnus ir supranti, kad ten ir viltis, ir neviltis tikresnės, nes reikalauja nekalto kraujo. Ar viskas, kas tikra, jo reikalauja?
Velykas šiemet visas krikščioniškasis pasaulis švenčia tą pačią dieną. Tą pačią dieną teisieji ir žudikai. Tai irgi viltis, kad ne visada bus taip, kaip yra dabar. Dar sulauksim ne tik pavasario, bet ir taikos žemėje. Ar bent dramblių savo miesto gatvėse.
