Žmonių teksto suvokimo trūkumais naudojasi ir sukčiai. Ir interneto, ir telefoniniai. Kiek jau kartų sakyta, jog bet kokią informaciją reikia priimti kritiškai, tai yra, įvertinti, kas sako, kada sako, kodėl sako. Bet suprasti žmonių tikėjimo ir pasitikėjimo ribas dažnai būna labai sunku. Pavyzdžiui, žmogus gali abejoti akivaizdžiais dalykais, ir patikėti neįtikėtinais. Kad ir visai nesena amerikiečių karių paieškų kariniame poligone istorija. Gal kas nepastebėjo, bet nepaprastai greit ji apaugo visa krūva gandų ir sąmokslo teorijų, nekalbant apie priešiškų šalių skleidžiamus prasimanymus, neva kariai buvo pagrobti baltarusių šnipų ar patys pabėgo į Baltarusiją ir panašiai. Betgi paieškos dar vyko visu smarkumu, stebimos gausiai susirinkusių žurnalistų, o internete jau sklandė gandai gandeliai, kad nieko čia neįvyko ir visas šurmulys – tik triukšmas siekiant pridengti nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą ar kitus valdžios žingsnius. Ir abejojančių akivaizdžiais dalykais buvo ne taip jau mažai. Tuo pačiu tie abejojantys buvo pasiruošę čia pat patikėti žinute telefone apie didžiulį laimėjimą loterijoje, laišku apie paslaptingai Turkijoje ar Prancūzijoje mirusį bendrapavardį milijonierių, nepalikusį jokių giminaičių, socialiniuose tinkluose į draugus besiperšančia mirtinai sergančia moteriške, prieš mirtį pasiryžusia paaukoti kelis šimtus tūkstančių savo santaupų.
Nenoriu čia minėti vieno susireikšminusio politiko, kuris nesunkiai patikėjo, jog jo nuomone ir žiniomis susidomėjo viena JAV vyriausybės agentūra. Taip susidomėjo, kad į svečius kviečia, bilietus perka ir kitokiom malonėm apipila. Politikai irgi žmonės, jie nori būti reikšmingi, mylimi, svarbūs ir turtingi. Todėl galime milijoną kartų rašyti apie tai, kaip svarbu abejoti skambučiais iš nepažįstamų telefono numerių, niekam nesakyti savo prisijungimo prie banko kodų bei kitų duomenų, lengvatikių vis tiek bus.
Kodėl? Nes sukčiai (kaip ir verslas, reklama) dažniausiai apeliuoja ne į mūsų protą, suvokimą, o į emocijas – stengiasi arba pamaloninti, arba išgąsdinti, kad nustotume galvoti. O tada, kai jau iš meilės ar baimės sukvailėjame, patys ant lėkštutės nunešame sukčiams savo pinigus. Nes kam mums tie pinigai, kai už kokios savaitės atskris ant meilės sparnų turtingas jaunikis, ar gaila jų, kai reikia gelbėti anūką (gerai, jeigu jį apskritai turite, kaip dažnai juokaujama).
Pažįstu žmonių, kurie prieš vartodami svaigiuosius gėrimus paslepia savo telefoną (dar galėtų ir internetą namie atjungti ar užblokuoti savo paskyras socialiniuose tinkluose). Gal reikėtų tą daryti vos pajutus, kad pradedate įsimylėti žmogų, kurio akyse dar nematėte. Arba penkioms minutėms padėti ragelį, jei pajutote išgąstį ar nerimą. Nevertingas patarimas – įsimylėję ir išgąsdinti jo neprisimins. Taip pat ir patarimo NIEKAM NIEKADA nesakyti savo duomenų, nes tie, kam reikia, juos jau žino arba gali sužinoti ir be jūsų pagalbos (bankai, mokesčių inspekcija, prokuratūra ir pan.).
Dažniausiai tyčiojamės iš tokių apgautų žmonių, juokiamės iš jų patiklumo piktdžiugiškai trindami rankas, kad ne mums čia taip nutiko. Bet juk kiekvienas turime pažeidžiamų vietų, kiekvienam būna situacijų, kai pametame sveiką protą ir kritinį mąstymą. O ir dabartiniai sukčiai nebe vien laisvės atėmimo vietose sėdi ir verksmingais balsais skambinėja lengvatikiams apie artimųjų nelaimes.
O tu ar patikėtum, jei tau paskambintų Prezidentas arba generalinis prokuroras? Arba jei gautum laišką iš Panamos policijos, kad tau iškelta byla dėl neteisėtos pornografijos naudojimo?
Kodėl rašau apie tai? Ogi papuolė į akis skaičiai: per praėjusius metus sukčiai iš Lietuvos gyventojų išviliojo 17,3 milijono eurų, dar 15 milijonų įtartinų mokėjimų finansų įstaigoms pavyko sustabdyti. Vien telefonu išgavus asmens duomenis sukčiams pavyko pasisavinti 4,17 milijono eurų, patikėję siūlomomis investavimo galimybėmis lietuvaičiai pervedė jiems dar 5,57 milijono.
