Prabilti, kurie žino, ir patylėti, kurie tik girdėjo

Mano šalis užaugo iš to, ką sutrypė rusijos diktatūra ir prievarta. Iš tų atimtų, nužudytų, pradingusių žmonių pelenų, kuriems lenkėme, lenkiame ir lenksime galvą už drąsą, kurios įkvėpti oriai pakilome šiandien. Esu iš pirmosios kartos, kuri užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kur siaubas jau tolo, bet jo tvaikas vis dar buvo jaučiamas. Aš užaugau matydama, kaip iš materialiai nieko neturinčios visuomenės per kelis dešimtmečius atsistojome tarp stipriausių. Nors ir turėjome ne kartą eiti į kompromisus, tvirtai žinojome, kad eisime į juos tik pakelta galva. Mes išsilaisvinome iš priespaudos ne ginklais, nes jų neturėjome. Ir pakilome mes iš pažemintųjų ir nuskriaustųjų tik dėl to, kad turėjome valią ir orumą. Tik dėl to, kad žinojome, kad negalim, neturim teisės palūžti prieš blogį.  

Mano šalys, prieš kelis dešimtmečius, literaliai susikabinusios už rankų, kelis šimtus kilometrų stovėjo atsisukusios veidu į Vakarus ir atsukusios nugarą Rytams, kad tiems, kurie abejojo (ar buvo pagauti propagandos) savimi, savo atsukta krūtine įrodytų, kad jie nebebijo, kad laisvė – tai ne „Google Maps“ žemėlapis, kuriame pažymėtos sienos, kurias braižo diktatoriai. Laisvė – tai žmonės, iš kurių šalis ir susiformuoja. Aš užaugau šalia rusų, ir vien dėl to, kad teko su jais susidurti per daug kartų, trokštu, kad niekas iš mano mylimų žmonių niekada jų nesutiktų.  

Aš nebuvau fiziniame kare, tačiau glosčiau man ant kelių nulinkusią ukrainiečio kareivio galvą. Jis ir vakar, ir šiandien neturėjo laiko parašyti teksto, kodėl Ukraina negali pasiduoti. Laiko apie viską papasakoti tau turiu aš. Ne tik dėl savo šalies, ukrainiečio kario, ar mano pačios saugumo, kuris, kaip niekada, braška šiandien. Dėl tų, kurie buvo išvežti į Sibirą mirti, kurių vaikai buvo nušauti jų akyse, kurių sūnūs išėjo ir niekada negrįžo, dėl tų žmonių, kurių dabartinis pasaulis, tokių žiaurumų nematęs, vis dažniau paklausia – o kodėl jums nepasidavus? Kodėl jūs nesiklaupiate ant kelių prieš diktatorius ir neprašote jų prielankumo?  

Viena lietuvių rašytoja šiandien kviečia prisiminti, kad nėra dviejų tiesų. Yra viena vienintelė. Ir kiekvienas mes turime teisę pasirinkti ją pagal savo informacijos teisingumą ir kiekį. Ir šiandien kviečiu patikėti tiesa, kuri – prie mano valstybės sienų, apie kurią bandome šnekėti nuo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės dienos, tačiau kurios pasaulis pradėjo klausytis tik neseniai. Ir, deja, ne visas.  

Rusija užpuolė Ukrainą. Net ne prieš trejus metus. Tai įvyko 2014 metais. Sakysite, o ko ukrainiečiai nepasiduoda, juk jie mažesni, silpnesni? 2014 metais prasidėjusi okupacija buvo aprimusi, ir spėkit ką – ji sugrįžo su triguba jėga, kuria dabar talžo Ukrainą. Ar tikrai manote – jei ukrainiečiai pasiduotų šiandien, tie šuns išperos nesugrįžtų jų visiškai pribaigti po dar kelerių metų? Atrodo, akivaizdi kaip diena tiesa, tačiau su kiekvienu propagandos mėnesiu ji tampa vis sunkiau įrodoma. Ir čia aš grįžtu su prašymu tiems, kurių istorija susijusi su Rusijos okupacija, su istorinėmis žymėmis. Jos liudija, kad dabartinių dienų tragedija buvo užrašyta ir jūsų istorijoje – netylėti. Kalbėti ir neleisti melui dominuoti nei socialiniuose tinkluose, nei kasdienių pokalbių metu. Lygiai taip pat kreipiuosi ir prašau visų, kurių žinios ateina iš „YouTube“, „TikTok“ ar kitų kanalų – kalbėkite su ukrainiečiais, su žmonėmis, kuriems teko išgyventi viską, kas vyksta jų kailiu, o ne su tais, kurie apie kažką iš kažko girdėjo. Klausykite jų minčių, pabandykite jas suprasti, o savo – pasilikite sau ir neterškite savo spėliojimais kitų galvų.  

Istorija mėgsta kartotis. Deja, atsikartojimas, kurį matome šiandien, primena labai keblius laikus. Laikus, kai žmogiškumas buvo nukeltas į antrą planą ir įbauginti žmonės tylėjo prieš nužmogėjimą. Už tiesą šiandien vienus nušauna, kitus – kostiumais apsirengę ir susėdę ratu bando pažeminti prieš visą pasaulį, tačiau kai kuriuos – išgirsta.  

Priminsiu, tikiuosi ir paskatinsiu, kad socialiniai tinklai šiandien irgi svarbi įtakos ir kovos zona. Dėl jų net keli prezidentai šiandien sėdi savo postuose ir apie savo pasirinkimus kalba pirmiausia ne televizijose, o būtent čia, socialiniuose tinkluose. Kitaip nei mūšio lauke, čia kovojama ne ginklais. Kovojama tiesa ir melu. Propaganda, dezinformacija stoja į kovą su tikrais žmonių liudijimais iš pirmų lūpų. Ištraukti iš konteksto žodžiai ir frazės bando manipuliuoti tais, kurie dar nepasirinko, kuo tikėti. Todėl, jei aš nemoku lakstyti ir šaudyti apkasuose, bent jau galiu prisidėti prie karo tiesos, apie kurią čia ir kalbu. Galiu prašyti prabilti tų, kurie žino, ir patylėti tų, kurie tik girdėjo.  

Noriu priminti, kad prieš trejus metus rusai žadėjo užimti Ukrainą per tris dienas. Šiandien skaičiuojame ketvirtus karo metus, kai drąsiausi žmonės savo nugaromis bando sulaikyti karą ir žiūri į Vakarus. Ir Vakaruose šiandien arba jais abejoja, arba jiems liepia klauptis.  

„Mūsų gyvenimas pradeda baigtis tą dieną, kai nutylime svarbiausius dalykus“, – Martin Luther King 

Agnė Sirgėdaitė