Tiesa, prieš išvažiuodami, sūnus man pasiūlė atvažiuot šilton trobon ir kaimo tyla pasidžiaugt, o gal net ežere ir žuvies prisigaudyt. Nudžiugau, vis šis tas gyvenimą praskaidrint galintis… Gyvenimo Draugė nuo tokio pasiūlymo griežtai atsižegnojo – brrrr, šalta. Na, o man tai ir be Draugės tyloj pabūt gera… Džiaugiausi neilgai… Ryte troba atvėso, už lango minus 10, o tupinykas lauke už tvarto. Brrrr… Įsispiri į kaliošus (vailokai, dar Anykščių „Spartako“ fabrike velti, jau seniai seniai kandžių sukapoti) ir per pusnis tupinykan trepsi… Nei šis, nei tas – nuo nosies jau varvėt pradėjo, pirštai sugrubo, užpakalis atšalo… jokio komforto. Iš stačiamalkio pelenus iškrapštai ir juos ant daržo išbarstai, iš daržinės malkų prisitempi ir vėl pečių užsikuri… Troboj vanduo tai žiemai atjungtas, iš šulinio kibirioką prisisemi, kiek tai skaistų veidelį vandenėliu apsišlakstai, dantis prateliuskuoji… Nei šis, nei tas, Bičiuli, kai aš pratęs kas rytą šiltu vandeniu savo skaistų veidelį praust, o ir šiltam tualete su mobiliaku rankose tupėt. Va taip vat.
Dvi valandas kaip patrakęs skyles lede gręžiau, kiekvienon meškerikę su „motylium“ ant kabliuko užnertu kišau… Dvidešimt skylių… nei vieno kibimo, nei krustelėjimo.
Stačiamalkiui įšilus, kaip koks kopūstas į lapus susuktas, taip ir aš visokiais megztiniais apsirengiau, bent kelerias kelnes užsimoviau, į kaliošus įsispyriau ir… „unt ažarą Našią“ patraukiau, žuvies pasigaut panorau… Dvi valandas kaip patrakęs skyles lede gręžiau, kiekvienon meškerikę su „motylium“ ant kabliuko užnertu kišau… Dvidešimt skylių… nei vieno kibimo, nei krustelėjimo. Nei šis, nei tas. Gerai dar, Bičiuli, nors tiek, kad saulė labai gražiai švietė, tai mano skaistus veidelis rausvu pasidarė, o nosis net ir raudona tapo, net ir varvėt ji nustojo. SPA… kaimietiškas, ne kitaip. Bet…
Bet vakarop, Bičiuli, supratau, kad „ne tau Martynai mėlynas dangus“, ne man, miesčioniui, žiemą kaime vargus vargt. Miesčioniui žiemą kaime nei šis, nei tas – jis ne gamtos būtybė, jam tarp betono šilta ir gera. Vakarop jau iš nuobodybės net staugt norėjos… Paskambinau Draugei, pabėdavojau, kad be jos man labai ir labai liūdna… Ta, besarmatė, juoktis pradėjo – sakiau, kad nėr ko ten žiemą važiuot, namo važiuok. Teisi ji… Ankstų rytą, Bičiuli, pasišildžiau vandens, kelias riebaluotas lėkštes ir šaukštą su šakute pamazojau… tupinyke padūmojau. Supratau, kad manęs be pavasario jau niekas kaiman nenuvarys. Va taip vat…
Bet vakarop, Bičiuli, supratau, kad „ne tau Martynai mėlynas dangus“, ne man, miesčioniui, žiemą kaime vargus vargt. Miesčioniui žiemą kaime nei šis, nei tas – jis ne gamtos būtybė, jam tarp betono šilta ir gera.
Dabar šiltai sėdžiu, per TV žiūriu, kaip amerikonas su šuleriu ruseliu pokerį lošia… Laukiu, kuris kokią kortą iš rankovės išsitrauks. Ate!
Kęstutis KADŪNAS
Ačiū už nuotaikingą rašinį, manau,kad vyresniems žmonėms gyventi kaime tikrai nelengva ,o ypač jeigu nėra arti parduotuvės,daktarai mieste, transporto nėra,o palikti sodybą ar įsigyti butą mieste ne visi išgali