1959-ųjų „Po Spalio vėliava“: tiražas išaugo dvigubai
Lina Dūdaitė
Kertinis 1959-ųjų įvykis pasaulio istorijoje – Kubos revoliucija. Komunizmo šmėkla priartėjo prie pat JAV sienų. Sovietų Sąjungoje 1959-ieji – nebe naujo penkmečio, o septynmečio pirmieji metai. Lietuvai skelbiami ambicingi tikslai: pagaminti 15 kartų daugiau pramonės produkcijos nei tarpukariu. Darbininkų, tarnautojų ir kolūkiečių pajamos, žadėta, išaugs net 40 proc. Tačiau skambūs lozungai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo realybės, kuri pro propagandos šydą švietė ir „Po Spalio vėliava“ puslapiuose.
Be didesnių pokyčių
1959-uosius „Po Spalio vėliava“ laikraštis sutiko ramiai. Prie jo vairo stovėjo redaktorius Z. Lapinskas. Laikraštyje gausėjo pavardžių, iliustracijų. Kaip ir ankstesniais metais, laikraštis stebino naudojamų šriftų gausa. Dailiau nei įprasta buvo apipavidalintos rubrikos „Mūsų skaitytojų laiškai“, „Sportas“, „Mokslas ir technika“. Paskutiniajame, ketvirtajame, puslapyje kartojamas sumažintas laikraščio logotipas. Gegužės 23 d. laikraščio pirmajame puslapyje pasirodė straipsnių, spausdintų vidiniuose puslapiuose, anonsai. Rubrika pavadinta „Šiandien skaitykite“, o jos ženklas gerokai priminė kanceliarinį antspaudą.
Nuo balandžio laikraštyje pasirodė skelbimai apie Rokiškio rajono civilinės metrikacijos biure registruojamas santuokas.
Tais metais laikraštis kainavo 15 kapeikų, jo mėnesinė prenumerata atsiėjo 1,3 rublio, 10 mėn. – 13 rublių. Metų pradžioje laikraštis buvo leidžiamas 2,5 tūkst. egzempliorių tiražu, nuo vasario jo tiražas išaugo daugiau nei tūkstančiu, o metų pabaigoje jau buvo 4,8 tūkst. Staigaus padidėjimo priežastis aiški: 1959-ųjų sausį panaikintas Obelių rajonas ir jo žmonės tapo Rokiškio rajono gyventojais.
Nors redakcija metrikoje neskelbė savųjų darbuotojų pavardžių, iš liepos 25-osios vedamojo „Kaimo korespondentas“ galima sužinoti keleto patikimiausių redakcijos talkininkų kaimuose pavardes – A. Zibolis, L. Musnickas, V. Piskarskas, A. Meilus, V. Deksnys, A. Čičinskas, V. Dovydėnas, A. Kalvelis.
Aršėjo kova prieš Katalikų bažnyčią
Itin paplitęs rašinių žanras buvo feljetonas, kuriame pusiau rimtai viešintos problemos rajono kolūkiuose ir įmonėse.
Laikraštyje atsispindėjo ir auganti sovietinės valdžios priešprieša Katalikų bažnyčiai. Nors antireliginė agitacija spausdinta ir anksčiau, 1959-aisiais tokių straipsnių skaičius akivaizdžiai išaugo. Antai balandžio pabaigoje net keliuose numeriuose spausdintas straipsnis „Kunigas – žudikas ir jo globėjai“. Birželio 10 d. numeryje pasirodė Ragelių kleboną Feliksą Savičiuką pašiepiantis straipsnis „Po dvasiškojo tėvo sparneliu“. Liepos viduryje keliuose laikraščio numeriuose spausdintas tekstas „Kruvinos rankos laiko kryžių“ apie mūsų rajone kunigavusį Bulikauską, kuris rėmė laisvės kovotojus. Vos po poros numerių – vėl Katalikų bažnyčiai skirtas straipsnis „Didžturčių apaštalai“.
Už viešnagę Kriaunų atlaiduose kliuvo Ždanovo vardo kolūkio pirmininkui Nemickui. Mat jis, o siaube, su „rožančiumi“ prie altoriaus spaudėsi. Bent taip liepos 29-ąją išspausdintame laiške redakcijai rašė to paties kolūkio komjaunimo organizacijos sekretorė Selivanova bei Rokiškio komjaunimo instruktorius R. Šinkevičius.
Kaip atsvarą bažnytinėms iškilmėms „Po Spalio vėliava“ reklamavo civilinę vestuvių ceremoniją. Tokios tuoktuvės aprašytos rugpjūčio 5-osios numeryje, straipsnyje „Vestuvinės iškilmės“.
Šventieji kukurūzai
Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas prikrėtė nemažai pokštų vidaus ir užsienio politinėse arenose. Viena jo „idea fix“ buvo, žinoma, kukurūzų auginimas. Koks svarbus sovietiniam žemės ūkiui buvo šis augalas, rodo tai, kad jau sausio 4-osios „Po Spalio vėliava“ numeryje net dviejuose straipsniuose išsamiai nagrinėjami šio augalo pasėlių plėtimo planai. Pasirodo, 1958-aisiais popieriuje buvo pasiekti įspūdingi kukurūzų derliai (realiai gi kolūkiuose kukurūzų vengė it velnias kryžiaus ir deklaruodavo keliskart didesnius plotus, nei sėdavo. Dažniausiai kukurūzų plotai buvo auginami pakelėse, kad ne tokie akyli tikrintojai apsigautų). Vedamajame straipsnyje „Kukurūzų auginimo grandis“ visgi pripažįstama: „Tačiau visumoje 1958 metais rajono kolūkiai neskyrė reikiamo dėmesio kukurūzams: dažnai pasitaikydavo, kad jų auginimui būdavo parenkama netinkama žemė, labai menkai arba iš viso netręšiama, o apie pastovius kukurūzų auginimo kadrus niekas ir negalvojo. Todėl daugelyje vietų kukurūzai skurdo, skendo piktžolėse, kol, galų gale, juos teko aparti.“
Nors sovietinė valdžia gyrėsi apie žemės ūkio nuolatinį mechanizavimą, paramą tolimųjų stepių plėšinių įsisavinimui, Lietuvos laukuose pažengusio socializmo metais vis dar niekaip neapsieita be arklių: „Žemės ūkio artelių valdyboms rekomenduojama įvairiems smulkesniems darbams, susijusiems su kukurūzų auginimu, prie grandininko sudaryti 2–3 žmonių grupę, o taip pat jo žiniai išskirti vieną kitą arklį.“
Apie vilkinamą kukurūzų sėją pasirodė straipsnis gegužės 16-ąją.
Visasąjunginis surašymas
1959-ųjų sausio 15 d. buvo vykdomas visasąjunginis gyventojų surašymas. Jau nuo metų pradžios „Po Spalio vėliava“ skyrė daug dėmesio šiam įvykiui, mokė gyventojus teisingai atsakyti į surašymo klausimus.
Gegužės viduryje „Po Spalio vėliava“ pradėjo publikuoti pirmuosius surašymo rezultatus. Tiesa, jie buvo skirti daugiau bendriems Sovietų Sąjungos ir sovietinės Lietuvos rodikliams.
Apipuolė kirmėlės…
Apie tai, kad sovietinis gyvenimas buvo ne toks puikus, kokio norėta, liudija ir sausio 2-osios numeryje paskelbtas Rajono darbo žmonių deputatų tarybos skelbimas apie problemas, susijusias su žmonių ir gyvulių sirgimu kirmėlinėmis ligomis. Pasirodo, rajone trūko skerdimo aikštelių, o ir esamose stigo sanitarijos, nebuvo galimybės tirti mėsą dėl trichineliozės bei užkrato kaspinuočių kiaušinėliais. Kliuvo ir rajono ligoninei: šioji, pasirodo, nepakankamai rūpinosi „temidozių (kaspinuočių) likvidavimu“. Darbo žmonių taryba uždraudė Rokiškyje gyvulius skersti „pakiemiais“, o nesilaikantiesiems reikalavimo siūlė taikyti iki 300 rublių baudas.
Apie tai, kad sanitarija buvo neatrastas mokslas rajono prekybininkams, rodė ir skaitytojų laiškai. Antai sausio 7 d. numeryje laiške „Neprarasti gero vardo“ L. Musnickas apie Ragelių krautuvės vedėją Jefrosiniją Trafimovaitę rašė: „Dažnai Trafimovaitę galima pamatyti prekiaujant be chalato, atsvėrusi silkes ir nenusiplovusi rankų ima iš dėžės ir deda ant svarstyklių saldainius arba kitus nesuvyniotus į popierių maisto produktus.“
…ir pradingo brigadininkai
Tame pačiame sausio 7 d. laikraštyje pasirodė linksmas reportažas „Brigadininkų pirmadienis“ apie nesėkmingas „Gegužės pirmosios“ kolūkio brigadininko Vlado Tumo paieškas. Darbo dieną jo nepavyko rasti nei kolūkio kontoroje, nei namie, mat ten šeimos galva nakvoti nebuvo grįžęs. „Jeigu Tumas ilsisi kolūkio ribose, tai mūsų brigadyrius Kaušakys vakar liko Utenoje… Užėjo į restoraną papietauti, taip ir nesulaukėme. Kažin kaip vargšelis atlinguos iš Utenos?“
Kai trūko visko…
Nors sovietinė valdžia draudė privatų verslą, tačiau valstybė taip ir nesugebėjo aprūpinti žmonių jiems reikalingomis prekėmis. Išeitis – nelegali prekyba, vadinamasis „spekuliavimas“. Apie spekuliantus rašoma ir V. Šiaurio straipsnyje „Praeities piktžaizdės“, išspausdintame sausio 4 d. Daugiausia dėmesio jame skiriama spekuliantui Diliui, kuris važinėdavo po kitus šalies miestus, supirkinėdavo Rokiškyje trūkstamas prekes – dviračių detales ir namų apyvokos daiktus, ir mūsiškiame turguje pardavinėjo jas už gerokai didesnę kainą. Už šią veiklą jis buvo nubaustas 3 mėn. laisvės atėmimo bausme. Straipsnyje paminėti ir spekuliantai Roščinkovas, Bulkinas, kurie prekiavo iš po skverno… mielėmis, pipirais, lauro lapeliais.
O štai Feliksui Kemekliui iš Dusetų sovietinė valdžia akivaizdžiai įrodė, jog konkurentų ji nepakenčia – už spekuliaciją motociklų dalimis, akordeonais ir radijo imtuvais, kaip rašoma sausio 28-osios numeryje, jis nubaustas 5 m. laisvės atėmimo bausme.
Didėjo, didėjo, o staiga…
Sovietų Sąjungoje pasitikėti oficialia statistika buvo pavojinga. Mat laimėjimai popieriuje ne visuomet buvo laimėjimai realybėje. Bet, kaip ir visa propaganda, yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Kasmet kolūkiai skalambijo apie didėjančius primilžius. Tačiau straipsnyje „Koviniai žemės ūkio darbuotojų tikslai“, spausdintame sausio 10 d., rašoma: „Jeigu 1954 m. rajono kolūkiuose iš vienos karvės buvo primelžta tik po 860 kg pieno, tai 1958 m. iš kiekvienos karvės jau gauta 1631 kg.“ Palyginti, dabar gera karvė duoda per metus daugiau nei 5 tūkst. kg pieno. Toliau – dar gražiau: kolūkiuose mažėjo galvijų skaičius ir melžiamų karvių 1959 m. buvo mažiau nei 1955-aisiais. Kai kuriuose kolūkiuose mažėjo ir kiaulienos gamyba. Ne ką geriau sekėsi auginti grūdines kultūras. 1955 m. vidutiniškai iš hektaro buvo prikulta 3,3 cnt grūdų, 1958-aisiais – 7,6 cnt. Palyginti, dabar vidutinis kviečių derlius Lietuvoje iš hektaro siekia 4,1 tonos, arba 41 ct.
Tačiau kai kurie kolūkių vadovai iš didelio rašto gerokai kvanktelėjo. Antai jau minėtas „Gegužės pirmosios“ kolūkio brigadininkas V. Kaušakys vasario 2-osios numeriui sukurpė straipsnį ambicinga antrašte „Septynmetį – per keturis metus“.
Apie skaudžią kolūkių realybę liudija vasario 16 d. straipsnis „Daugiau dėmesio fermai ir žmonėms“. Jame atvirai pasakojama Ždanovo vardo kolūkio kasdienybė. Kol popieriuje keliami primilžio rodikliai, realybėje karvės liko neėdusios, nes silosas sugedęs. Galvijas per dieną gaudavo 3 kg šieno, dar šiek tiek ruginių šiaudų. Nuo jų karvės, nors ir alkanos, suko nosis. Melžėjos priverstos vogti malkas tam, kad galėtų nors šiek tiek sušilti. Vargu ar toks elgesys su gyvūnais buvo įsivaizduojamas sovietmečiu taip peiktoje smetoninėje Lietuvoje ar pokario metais, kol žemdirbiai dar nebuvo suvaryti į kolūkius.
Per daug skaito…
Nors sovietinė valdžia visaip skatino liaudį skaityti, tačiau sunkiai besiverčiantys žmonės kratyti kišenių neskubėjo. Daugelis įmonių iš savo kasų „rėmė“ liaudies laisvalaikį prie laikraščių ir žurnalų. Tačiau, jei įmonė įkliūdavo… Štai rubrikoje „Vietoj feljetono“ sausio 24 d. buvo „špilkuojama“ Rokiškio melioracijos mašinų stoties valdyba, užsakiusi žurnalų ir laikraščių už… 5125 rublius. „O kaip „Nemuno“ fabriko vadovams atrodo šios eilutės? Juk ir jie nutarė savo skaitytojus nudžiuginti tokiais leidiniais „Maskvos naujienos“ (anglų kalba), „Atominė technika užsienyje“, „Aplink pasaulį“ ir pan. Patartume užsiprenumeruoti dar vieną žurnalą „Finansinė drausmė“, – patarė jiems Vytautas Stukas.
Liaudies teatras
Gegužės 30 d. laikraščio pirmajame puslapyje pasirodė rajono kultūrai ypatinga žinia: Kultūros ministerija mūsiškiam teatrui suteikė Liaudies teatro vardą ir rajono žmonės kviečiami į pirmąjį jo spektaklį „Petras Kurmelis“. Jo režisierius – Vytautas Vajega. Birželio 6-osios numeryje pasirodė reportažas iš teatro atidarymo „Uždanga pakilo…“
Liepos 5-ąją buvo surengta pirmoji rajono jaunimo šventė. Apie jos programą, reikalavimus dalyviams pasakojo „Po Spalio vėliava“.
Apie eismo saugumą
Pranešimai apie nusikaltimus ir nelaimes buvo reti. Taigi rajono milicijos skyriaus viršininko pavaduotojo I. Grišajavo straipsnis „Užtikrinkime autotransporto eismo saugumą“ buvo reta taisyklės išimtis. Birželio 20 d. pasirodžiusiame straipsnyje buvo kalbama apie padidėjusį avarijų skaičių mūsų rajone. Pagrindinė jų priežastis – girtavimas. „Štai pilietis Žėkas, būdamas neblaivus, su dviračiu trenkėsi į sutiktą mašiną ir žuvo. Panašiai atsitiko ir su dviratininku Zdanevičiumi, kuris buvo sunkiai sužalotas. Neturėdamas vairuotojo teisių pilietis Jasinevičius viršijo nustatytą greitį ir sužalojo mažametę mergaitę. Motociklistas Lungevičius, šoferis Šeškus mirtinai sužalojo mažamečius vaikus. Gerokai įsigėręs motociklistas Petrulis sugalvojo pavažinėti mergaites. Įvyko avarija, dvi mergaitės buvo sužeistos. Pats Petrulis iš įvykio vietos pabėgo.“
Rugpjūčio 15 d. numeryje pasirodė prokuroro J. Cegelsko apžvalga „Tai visų mūsų reikalas“. Joje nagrinėjamos nusikalstamumo rajone priežastys. Išsamiau nagrinėjama viena byla, kurioje jaunų nusikaltėlių grupė vertėsi vagystėmis. Po mėnesio tas pats prokuroras nagrinėjo chuliganiškus jaunųjų rokiškėnų išpuolius. J. Cegelsko manymu, pagrindinė jų priežastis – nesaikingas alkoholio vartojimas.
Kur dingdavo katės…
Rokiškio darbo žmonių deputatų taryba griežtai kovojo su valkataujančiais gyvūnais. Už nugalabytą šunį ar katę mokėtas solidus atlygis tapo miesto paaugliams patogiu pajamų šaltiniu. Vasario 4 d. J. Lajausko feljetone „Kačiagaudžio agentūra“ išsamiai aprašomas ir kačių medžiojimas, ir atlygis už jį – po 3 rublius už katę, 5 rublius už šunį. O štai miesto paruošų punkte, pasirodo, už kačių ir šunų kailiukus mokėta gerokai daugiau.
Kiaules šienavo maras
Kiaulių maras – aktuali tema šiandienos žemdirbiams. Tokia ji buvo ir prieš pusę amžiaus. Liepos 4 d. numeryje „Po Spalio vėliava“ išspausdintas rajono darbo žmonių deputatų tarybos sprendimas „Dėl kovos priemonių su kiaulių maru“. Tais metais kiaulių maras buvo užfiksuotas „Švyturio“ kolūkyje. Todėl taryba uždraudė prekybą kiaulėmis Rokiškio turguje, o kiauliena prekiauti buvo galima tik turint rajono veterinarijos ligoninės leidimą.
