– Kiek jau metų ūkininkaujat?
– Nuo 2014-ųjų. Gyvent jau galima. Pirmus metus dirbau kaimyniniam ūky. Po metų kitų gavom paramą, įsigijau traktorių, nes neturėjau nieko, net traktorius skolinau, taip ir dirbau. O po to, kai gavau paramą, tai buvo paprasčiau.
– Tai čia žemė pirkta, ar gauta iš tėvų ir senelių?
– Pradžia buvo nuo to, kad 30 arų mama padovanojo, tada prisiprašiau senelio 10 hektarų. O tada jau iš valstybės nuomojausi. Visokius krūmynus, nuo to pradėjau. O toliau jau grandininė reakcija. Po truputį, po truputį, metai iš metų.
– Tas noras ūkininkauti buvo nuo vaikystės, ar kažkur bandėt pabėgti nuo tų žemės darbų?
– Pabėgti tai ne. Senelis ūkininkavo, bet jis daugiau su gyvuliais. Dėdė buvo ūkininkas, tai jam dažnai padėdavau. Prie grūdų, prie gyvulių. Rimčiau padėti pradėjau gal nuo 13 ar 14 metų. Nekalbant apie tai, kad visos vasaros parduotos, bet ir po mokyklos grįžęs puoli į darbus.
– Kaime kitaip gal ir neįmanoma. Giminėms, kurie turi ūkius, reikia padėti. Tai šienapjūtė, tai dar kas nors…
– Man buvo gal 18 metų, kai pasiūlė kelis mėnesius padirbėti Vilniuje statybose. Bet miestas ne man. Čia viskas kitaip. Bent jau atrodo, kad čia turiu būti.
– O šitas namas kieno buvo?
– Dėdės. Seneliai jį nupirko dėdei, galvojo, kad gyvens. Tik jam nelabai sekėsi čia gyventi. Bandė remontuotis, bet gyvenimas jam pakrypo kiton pusėn ir neberūpėjo tas namas. Gal kokiais 1995 metais pirko dėl tvarto, laikė gyvulius, kai pradėjau ūkininkauti, namas jau buvo apleistas. Kai pradėjau tvarkytis 2012 ar 2013 metais, vieną kambariuką susitvarkiau, langus susidėjau – buvo visai apleistas. Gyvenau pas senelius, bet sakiau, jeigu namas yra, tai norisi kažkaip atskirai.
– Ta pati pradžia, apsisprendimas imtis augalininkystės. Nusprendėt iš karto ar kaip nors kitaip?
– Iš pradžių dėl visų NMA (Nacionalinės mokėjimų agentūros) reikalavimų vykdymo dar auginom gyvulius. Ir senelis sakė: „Koks ūkininkas be karvių?“ Tai kelerius metus laikėm tas penkias ar šešias karves. Bet labai daug reikalavimų buvo, nes žemės turėjau, o technikos ne. Pievų turėjau, bet jų negalima buvo deklaruoti, jeigu neturi gyvulių. Tai tas kelias karves laikiau, bet po to užpuolė visokie tikrintojai – tvartas per mažas, vietos karvėms per mažai, vos ne kaltas, kad žaislų karvėms nėra. Tai atsisakiau gyvulių ir baigėsi tikrinimai.
– O tas karvių atsisakymas nebuvo sudėtingas?
– Nei įsipareigojimų, nei dar ko nors nebuvo, tai atvažiavo furgonas, sukrovėm tas karves, ir išvažiavo. Kai ūkininkai turi kažkokių įsipareigojimų, tai sudėtingiau. O man, kai pirmi ūkininkavimo metai, jokių NMA, jokių įsipareigojimų, jokių paramų. Kokius pora metų taip dirbau, su skolinta technika, tada jau gavau paramą. Įsigijau naują traktorių, plūgą, sėjamąją, tada jau paprasčiau buvo.
– Auginat daugiausia grūdines kultūras?
– Taip. Daugiausiai rapsus, kviečius. Dar žirnius, pupas. Dar kai kas iš vasarinių įsimaišo. Stengiuosi daugiau verstis su žieminėmis kultūromis ir ankštiniais sėjomainai. Anksčiau būdavo daugiau pasėji grikių, kitais metais vasarinių kviečių, bet šiuo metu daugiausia žieminiai kviečiai ir rapsai.
– Kiek hektarų žemės dabar turit?
– Daugiau kaip 200.
– Tai didelis ūkis. Spėjat vienas ar samdot ką nors?
– Dar lentpjūvę turim, medieną pjaunam, dabar dar užsiimam biokuru. Du žmonės dirba papildomai. Dar brolis padeda, jis tvarko dalį ūkio. Panemuny gyvena, bet pas mane dirbo, pas mane užaugo, tai prisijungė prie kolektyvo.
Daugiau „Gimtajame…“
