– Kokia lėlė buvo mylimiausia vaikystėje?
– Nežinau ar lėlės apskritai buvo mylimiausios. Knygas labiausiai mėgau. O prisiskaičius knygų iš karto atėjo mintis, kad reikia pasidaryti personažus ir vaidinti. Pusbroliai buvo sustatyti ir tapo aktoriais. Vaidinom „Pagranduką“. Net neatsimenu, kokios tos lėlės buvo, bet tikrai buvo širma ir jie vaidino „Pagranduką“. Paskui kieme su draugėm žaisdavom teatrą. Mano mama dainavo chore, turėjo tautinius rūbus, juos slapčia pasiskolindavau ir vaidindavom spektaklius. Ką ten darėm, tiksliai nebeatsimenu, bet prisidarydavom širmų iš marškų ir žaisdavom teatrą.
– Nebuvo minties susieti gyvenimą su teatru, mokytis režisūros ar stoti į aktorinį?
– Gal tada dar nežinojau tiek daug. Mano svajonė buvo dirbti su vaikais. Kai atėjau į pirmą darbovietę, Bajorų biblioteką, jau galvojau, kaip užsiauginti skaitytoją. Reikia kviesti jį pas save į biblioteką kokiai nors bendrai veiklai. Taip atgimė mintis apie teatrą, kuri vaikystėje kuriam laikui buvo palikta. Pirmas spektaklis Bajoruose buvo „Trys paršiukai“. Taip ir prasidėjo. Bajorų bibliotekos teatras tada pakvietė dirbti į J. Keliuočio bibliotekos Vaikų skyrių. Taip jau 30 metų su lėlių teatru.
– Tai perėjus į Rokiškį nė nekilo mintis, kad čia gali nebūti teatro?
– Taip. Pradėjom žaisti 1995 metais, kai tik atėjau į Vaikų skyrių. Taip ir prasidėjo tas teatras.
– Koks buvo pirmasis spektaklis?
– „Kaip lapė vilkui vištieną virė“ pagal Almos Karosaitės poemėlę. Parodėm ją pas save bibliotekoje ir pas Nijolę Čirūnienę kieme per Onines. Vaidino trys vaikai, kurie jau dabar užaugę, savo vaikus pas mus į biblioteką atveda.
– Nebuvo minties tuos kažkada vaidinusius vaikus vėl susikviesti ir padaryti suaugusiųjų lėlių teatrą?
– Tai kad tų vaikų nelabai daug lieka. Išvažiuoja į kitus miestus, kitas šalis. Be to, su 85 aktoriais spektaklį būtų sunku padaryti.
– Suskaičiavot visus vaidinusius?
– Visa statistika surašyta. Iš pradžių vedėm albumėliuose teatro metraščius, paskui suskaitmeninom, įrašėme į kompiuterinius diskus ir kas penkerius metus susitvarkom, suskaičiuojam, papildom.
– Kokie tie skaičiai?
– 132 lėlės, 41 spektaklis. Spektaklis dažniausiai rodomas kokius 5–6 kartus.
– Jūsų lėlės daugiausiai medžiaginės. Kokių nors kitokių nebandėt daryti?
– Visur audinys, porolonas, medžio lazdelė iš viršaus, iš šono ar iš apačios, kad būtų galima lėlę valdyti. Kelios lėlės yra pagamintos iš daiktų – vienai panaudotas plaktuvas, peliukai ant plastikinio butelio, yra pirštukinės lėlės iš virtuvinių kempinėlių, spektaklio apie auksinį kiaušinį katinas – iš krepšio.
– Kaip renkatės medžiagą naujiems spektakliams? Dar rudenį sakėt, kad turit tris ar keturias pasakas, iš kurių reikia išsirinkti vieną.
– Tai ir yra pats sunkiausias dalykas – sugalvoti, kokį spektaklį nori statyti. Turi kelias pjeses ant stalo namie ir darbe, skaitai, žiūri, aišku, derini prie aktorių, tada galvoji, kokios turėtų būti lėlės, kaip jos judės, kokios širmutės bus, ar vaidinsim ant stalo, ar už širmos. Atrodo, jau viską gerai sugalvojai, kitą dieną permąstai, kad negerai. Ieškai, kol ateina tas momentas, kai jau žinai, jog viskas tinka, tada ir pasirenki. Rengdamasi naujam spektakliu taip pat perskaičiau kelias pasakas, kol atradau Nijolės Indriūnaitės pjesę „Coliukė“ knygoje „Baltos pasakos“. Ir ji prilipo. Bet bus visai kitokia. Niekad nebandžiau naudoti šešėlių teatro, o šį kartą norėjosi ko nors visai kitokio ir išbandysiu. Namuose pjaustau dekoracijas, darau lėles, vyras gamina širmą-ekraną, sūnus truputį piešia, nes man piešimas sunkiai sekasi. Birželio 4 d. numatyta premjera.
– Kiek laiko užima padaryti vieną lėlę?
– Visaip būna. Mes gi savamoksliai. Niekur to nesimokiau. Nei režisūros, nei lėlių gaminimo, nei valdymo. Pati žaisdama kažką atrandu. Vyrai mechanizmų pridaro visokių, vielų, spyruoklių privynioja, o aš pirštinę ant jų uždedu. Kol sugalvoju, kaip ta lėlė žiopčios, kaip judės…
Daugiau „Gimtajame…“
Eligijaus Daugnoros ir J. Keliuočio viešosios bibliotekos nuotr.
