Toli tie Tervydžiai ir ne visada lengvai pasiekiami, neseniai per mišką einantį keliuką išmalė miškovežiai, bet tai ne kliūtis unikalaus reiškinio atvykti apžiūrėti per pusę Lietuvos. Ir tądien, kai lankiausi Tervydžiuose, Nemira pasakojo neseniai išlydėjusi svečius iš Joniškio ir laukianti atvykstant uteniškių. Tokių svečių vasarą būna kone kiekvieną savaitgalį. Žinoma, jei tik vasara vasariškesnė, o ne tokia kaip pernai.
Nemira ne svetima ir teatrui. Ji vaidina Bajorų mėgėjų teatre „Šnekutis“. Ten išmoktos pamokos leidžia laisviau jaustis žaidžiant ir su rankinėmis.
Ir „Rankinukų pasaka“ pavadintas spektaklis iš tokių žaidimų atsirado. Jo idėja, kaip sako Nemira, gimė galvojant, kaip papasakoti lankytojams, ypač vaikams, apie rankines. Tie lankytojai dažniausiai atvažiuoja šeimomis. Vyrams sodyboje yra visokių medinių žaislų: šachmatai, dženga, moterims pakanka rankinių, o vaikams? Kolekcijoje yra tiek įvairiausių formų ir spalvų rankinių, kad personažai tiesiog patys prašyte prašosi. Šortų ar kelnių formos rankinė taip tapo seneliu, rankinė, turinti sijono formą, žinoma, bobute. Taip pat nesunkiai atsirado anūkėlė, šunelis, katytė, pelytė ir netgi ropė. Tai ir susidėliojo pasaka apie tai kaip visa šeimyna rovė tą ropę. Visi pasakos personažai telpa lagamine. Ją mielai žiūri ne tik vaikai, bet ir jų močiutės.
Dabar Nemira jau galvoja apie kitą spektaklį, kitą pasaką, ne tokią žinomą, bet dar labiau intriguojančią, kuri pradėjo dėliotis nuo vyriško sakvojažo ir undinės draugystės. Jie į kolekciją pernai atkeliavo vienu metu – atvežė lankytojai. Naujojoje pasakoje turėtų dalyvauti ir rankinės, atkeliavusios iš Kipro, Jeruzalės, Hamburgo, Barselonos, Egipto, Venecijos, kitų tolimų miestų bei šalių, taip pat krokodilo ir gyvatės odos egzotinės rankinės.
Nemira taip vaizdžiai pasakoja savo sumanymą, kad būsimojį spektaklį beveik matau besiskleidžiantį prieš akis. Tik negi imsiu ir išduosiu dabar, apie ką jis – būtų nusikaltimas būsimiems spektaklio ar pasakojimo žiūrovams.
Pačios egzotikos Nemiros kolekcijoje netrūksta. Čia ir iš Irano atvežta ožkos odos rankinė, kurios šeimininkė atsisakė dėl nepakenčiamo kvapo. Ir rankinė parvežta iš Havajų, padaryta iš lakuotų moliūgų sėklų. Kaip jos nesugraužia pelės? – Sėklos ne tik nulakuotos, bet ir išmirkytos specialiame tirpale.
Nemažai senų močiučių rankinių, net gautų iš Amerikos. Nemira itin didžiuojasi neseniai gautu delmonu – Mažosios Lietuvos moterų nešiota medžiagine rankine, sudėtine to regiono moterų tautinio kostiumo detale.
Yra kolekcijoje unikalių rankinių, kuriose įmontuotas telefonas, veikiantis radijo imtuvas, talpos gėrimams ir maisto produktams.
Įvairios ir medžiagos iš kurių padarytos rankinės. Ne tik medžiaginės, odinės, bet ir tvarios, ekologiškos iš įvairių pakuočių, popierinės, metalinės, pintos iš šiaudų ir siūlų bei virvelių, megztos.
Tokio didumo kolekcijų nėra nė vienoje kaimyninėje šalyje. Nemira sako, jog labai norėtų rasti kur nors besidominčių rankinėmis, kolekcionuojančių jas, net įtraukė į paieškas Turizmo informacijos centrą, bet rasti panašių kolekcionierių kol kas nesiseka.
Kaip rankinės patenka į kolekciją? Įvairiai. Atveža lankytojai, dovanojamos socialinių tinklų draugų, pažįstamų, giminių ar atsitiktinai susidomėjusių.
Kolekcija skaičiais
Paklausta, kiek rankinių iš viso jos kolekcijoje, Nemira prisipažįsta, jog nors visiems sakanti, kad jų yra 1001, bet iš tikrųjų rankinių vis dar daugėja ir kokių 200 lankytojams nerodanti.
O prasidėjo viskas nuo 2015 kovo 1 d. gautos įdomios rankinės, kuri ir įkvėpė mintį kolekcionuoti būtiną moterų atributą. Jau 2017 m. balandį jų buvo 100, o tų pačių metų rugsėjį – 300. Nepraėjus nė metams, 2018 m. liepą, jų jau buvo 600, 2019 m. gegužę – 800. 2023 metų pavasarį į kolekciją atkeliavo tūkstantoji rankinė.
