Per daug sau leidžiame
Sutikime: toks klausimas ir net bandymai į jį atsakyti yra šiek tiek savanaudiški – taip mes dar kartą parodome ir pasakome, kad vaizduojamės esantys pasaulio centras, sau priskiriame viską, net žvėrių namus ir jų pasirinkimo teisę. Juk tai, kur jiems gyventi, kur keliauti, yra jų pačių reikalas. Antra vertus, mes nuėjome dar toliau – ne tik svarstome, darome išvadas, bet ir imamės gyvūnų gausos, paplitimo reguliavimo, o sakant tiesiai – juos medžiojame, nes manome, kad žvėrys patys negali gyventi savarankiškai ir jų gyvenimo kokybę užtikrins nušautų gyvūnų skaičius. Ypač tokių priemonių stveriamės, kai žvėrys kėsinai į ką nors „mūsų“ – javus, pievą, sodo medį, krūmą… „o kodėl jie taip daro? Tegul eina į savo namus…“. Taigi, į savo namus!
Kur stirnos namai
Kas galėtų pasakyti, kur yra stirnos namai? Pagal savo biologiją ji yra miško arba kultūrinio agrolandšafto žinduolis, vadinasi – visas jos gyvenimas siejamas ne tiek su gamta, kiek su žmogaus sukurtu kraštovaizdžiu. Stirnų populiacija Lietuvoje dabar pati didžiausia per visą šalies istoriją. Pažiūrėkite: 2015 m. pavasarį jų buvo 120 tūkstančių, dabar – apie 170 tūkstančių. Galima būtų abejoti skaičių tikslumu, tačiau negalima paneigti, kad populiacija gausi – stirnas matai visuose laukuose.
Vargu ar kas nors imtųsi atsakyti šį klausimą: tai gerai ar ne? Iš tikro, stirnoms (kaip ir tauriesiems elniams, danieliams) susiklostė palankios sąlygos – žiemos lengvos, mažasniegės, maisto gausu. Net ir medžioklė nėra labai svarbus gausą limituojantis veiksnys.
Pavojinga pusė
Tokia stirnų populiacija turi ir pavojingą savo pusę: su jomis dažnai susiduria transportas, o dar dažniau šiuos žvėris stebime sodybose, miesteliuose ir miestuose. Viena vertus, toks stirnų apsilankymas yra malonus: grakštus, taikus žvėris jaučia žmonių gerumą, gyvena greta ir džiugina savo buvimu. Ilgainiui žmonės pradeda nerimauti: štai stirnos nukramtė rožių, kitų dekoratyviųjų augalų pumpurus, štai nukandžiojo gėles, išbėgo į judrią gatvę…
Ką daryti, kaip vertinti tokias stirnų (ir lapių, barsukų, net šernų) viešnages? Iš tikro, šie žvėrys neina pas žmones – jiems labiau rūpi ramybė ir maisto gausa, žodžiu – nauda, kurią jie gali laimėti. Ten, kur žvėrys laikosi ilgiau ir jų kaimynystė tampa nepriimtina, pasiūloma… jūs žinote – kas? Taip taip, rekomenduojame šiuos žvėris sumedžioti!
Ar ne per dažnai mes viską norime naikinti? Kuo stirnos (ar lapės, barsuko, bebro), atėjusios pas žmogų, sunaikinimas skiriasi nuo brakonieriavimo? Tikėtina, kad jie turi teisę į žmonių iš gamtos atimtus plotus, į „nusavintus“ upelius ir želdinius. Šiaip ar taip, yra pakankamai kitų būdų, kurių pagalba viską galima išspręsti taikiai.
Vietos užteks visiems – ir mums, ir žvėrims. O išmokti gyventi kartu paprasta: tereikia paklausti medžiotojų, kokie repelentai tinka žvėrių atbaidymui ir žalos prevencijai ir kur jų galima įsigyti.
Selemonas Paltanavičius
