Apie kokybę, taisykles ir teatrą

Aišku, aš buvau ta, kuri atsistojo ir pasakė, kad pirmiausia tai mes nieko neprivalome ir kad, pavyzdžiui, Rokiškio teatro pavadinime niekada nebuvo žodžio „mėgėjų“, o teatrai tikrai gali vadintis kaip tik nori. Bet tas kitas sakinys liko kabėti ore. Ar tikrai žodis „mėgėjų“ žiūrovui automatiškai yra antikokybės ženklas?

Galbūt Rokiškio teatras niekada neturėjo „mėgėjų“ komplekso, nes mus apžiūrose ar festivaliuose nuolat vadina „be trijų minučių profesionalais“. Stengiamės būti lyderiais savo terpėje. Į tarptautinį festivalį „Interrampa“ visada bandom sukviesti kokybiškai dirbančius kolegas ir kruopščiai formuojame repertuarą. Taip, pasitaiko, kad praslysta prastesnis spektaklis, bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Patys važinėjame į festivalius užsienyje, esame buvę net mėgėjų teatrų „olimpiada“ vadinamame pasauliniame AITA/IATA festivalyje Korėjoje. Matome, kas vyksta pasaulyje, kokios skirtingos galimybės įvairiose šalyse, kaip skiriasi taisyklės, standartai ir – teatrų statusai.

Ką tik su Rokiškio teatralais grįžome iš festivalio Maroke. Mes, mėgėjai iš Lietuvos, nustebinome Maroko profesorius, universitete dėstančius kiną, teatrą ir literatūros kritiką. Mūsų spektaklio videoištraukas rodo studentams. Dar labiau nustebinome Udždos karališkojo teatro technikus, kurie turbūt gyvenime nesapnavo, kad su jų turimais prožektoriais didžiulių pastangų dėka įmanoma sukurti tokį apšvietimą, kokio būtinai reikėjo spektakliui „Šepką atradau aš“. O profesionalus teatro scenografas, kuris mums buvo pristatytas kaip geriausias savo srities specialistas ir gamino „Šepkai“ scenografiją, ilgai klausinėjo ir visgi liko nesupratęs, kodėl mes viską darome taip sudėtingai. Kodėl ne paprasčiau? Kodėl??? Štai kaip viskas reliatyvu. Viskas priklauso nuo to, kas, kaip ir iš kokio bokšto žiūri.

Taigi, hamletiškas klausimas – ar profesionalai automatiškai bus gerai, o mėgėjai blogai, – turi neigiamą atsakymą. Visur visko pasitaiko. O šiaip, pakeliavęs supranti, kad ta riba tarp profesionalaus ir mėgėjų teatro vis dar labai ryški būtent postsovietinės erdvės šalyse. Daug kur užsienyje žmonės, paklausti, ar jie profesionalai, ar mėgėjai, perklausia – ką tu turi omenyje? Lietuvoje ta riba irgi po truputėlį tirpsta. Galiu pavardinti nemažai pavyzdžių, kai teatro trupės netelpa į tuos kažkada sukurptus pasenusius standartus. Beje, mūsų teatras šiuo metu irgi dirba ne visai įprastai kultūros centrų formatui, nes pastatymams yra samdomi įvairūs režisieriai. Per paskutinius keletą metų spektaklius statė Eligijus Daugnora, Rytis Saladžius, Violeta Mičiulienė, Dmitrij Gusakov ir aš, kitąmet statys Justinas Krisiūnas, yra ir daugiau planų. Tuo tarpu absoliuti dauguma kultūros centrų teatrų turi vieną režisierių, dažnu atveju dirbantį dešimtmečius. Galima savaitę diskutuoti, kuris formatas geresnis, ir neprieiti vieningos nuomonės, nes geresnis tiesiog yra tas, kuris konkrečiu atveju sukuria geresnį rezultatą. O, sakykit, kaip į rėmus įsprausti Utenos Kamerinį teatrą, kuriame lyg ir vaidina mėgėjai, bet jis dirba kaip pilnavertis teatras su kassavaitiniu repertuaru? O į kokius rėmus telpa Jonas Buziliauskas, kuris stato spektaklius po „skirtingomis vėliavomis“ ir beveik visur trupę sudaro mišri aktorių komanda iš kelių miestų ir miestelių? Čia tik artimiausi pavyzdžiai. Tad taip, pasaulis keičiasi, taisyklės miršta, ribos trinasi. Ir taip, profesionaliajame teatre irgi galima pamatyti nemažai niekalo, yra režisierių, režisuojančių „šokius aplink stalą“, pilna aktorių, atidirbinėjančių atlyginimą. Kita vertus, mėgėjų teatras niekada neturės tokių techninių galimybių, kurios talentingo režisieriaus rankose gimdo stebuklus, ir aktorių, kurie ne tik turi prigimtinį talentą, bet ir diena iš dienos tą brangakmenį gludina. Užtat turės nuoširdų ir besąlygišką atsidavimą… Et, kaip bedėliotum, vis tiek viskas susiveda į žmogų ir jo talentą. Bet kokiu atveju, yra tiesiog geras teatras ir blogas teatras, nepriklausomai nuo sienų, tarp kurių jis gimė.

Neringa DANIENĖ, režisierė