Gaudomės eurovizijoj ir krepšinyje, skiepuose ir karybos reikaluose. Priklausomai nuo sezono – visur. Kad ekspertizės vyktų greičiau – rengiame mokslines konferencijas tiesiog komentaruose. Čia plati auditorija, teorija ir praktika vietoje. O dabar, atidavus balsą iš ekrano pliurpiančio veikėjo priešininkui, argi ne malonu iš sofos skaičiuoti politinius lavonus, juoktis, kad valstietis su žuvele beveik verkia viešai „neduok die nepaklius“. Arba kad kažkam nekenčiamam „nepaėjo“ – „reikėjo daugiau po paprastus žmones vaikščiot – pašnekėt, atvert širdį, ne žvalgytis išdidžiai į bėdžius pro užtamsintus langus“.
Juokai juokais, bet rinkimai atskleidžia, kiek daug vienišų ir nelaimingų. Tų, kurie už uždarytų durų, kurių niekas nelanko. Jei užtenka tik programėlės. Jei nepažįstamas kandidatas yra vienintelis, kuris per pusmetį pas juos užėjo. Net prisėdo už stalo. Gal ir arbatos išgėrė, išklausė, kaip sunku pakliūti pas daktarą. Pažadėjo išasfaltuoti keliuką, kuris net į asfaltuojamųjų sąrašus dar šimtmetį neplanuojamas traukti. O jei dar gražus, o jei dar aukštas? Už ką gi tada balsuoti, ar kyla klausimas? Senam, vienišam, pagyvenusiam, išsiilgusiam net ir sumeluoto rūpesčio, pažadais tebetikinčiam, kurio vaikai ir anūkai Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje, tik per Kalėdas teatvažiuoja?
Už ką balsuoja negalią turintys globos namų gyventojai? Už partiją, kuriai priklauso direktorius ar spalvingesnį lankstinuką? O gal dešrą ar sūrį? Leonas Jankauskas dar pakankamai jaunas buvo, kai pakraupo sužinojęs apie tokią balsavimo teisę turinčius. Tačiau ir praėjus dešimtmečiams niekas nepasikeitė.
Bet grįžtam arčiau žemės, ant kurios normalių žmonių gyvenimai, sodinamos savos obelys ir neieškoma gelbėtojų tuose, kurie prieš rinkimus užsuka pas tave iš gatvės. Gyvenimai nieko neįmituojant. Su moliūgų receptais, kojinėmis žiemai, nauja striuke, pirkta šeštadienį turguje, rūpesčiais dėl šalnos naktį ir kapų tvarkymo. Kuo toliau, tuo labiau, svarbiausia žmogaus savybė man yra ne gebėjimas bet kokia kaina patraukt dėmesį, sudirbt priešą, ne kokios aukščiausio lygio diplomatijos ar viršgarsinės įtakos, o tiesiog g e r u m a s. Tiesiog. Paprastas. Normalus. Nesuvaidintas. Ne dėl balso.
Buvusi kolegė, amžinąjį atilsį Audronė, kažkada turėjo reikalą su skaitytoju, kuris piktinosi, kad siuvykla jam niekaip nesutvarko kelnių. Audra skambinėjo po visokias institucijas, kol galų gale tas kelnes pamačiau redakcijoj ant stalo – pati jas atsiūlėjo per dešimt minučių.
„Jūs pasirūpinkite tuo šuniuku“, – skambina vakar pagyvenęs vyras. Jis pamatė prie žmonių besiglaustantį meilų gyvūną kelyje Sėlynė–Laibgaliai ir iškart paskambino į redakciją. Pats kreipsis į pažįstamą ugniagesį, bet ir mes juk galim. Ištikimos gyvūnėlių akys ištirpdo net šalčiausią širdį.
Reikia padėti ir močiutei Vandai. Jai aštuoniasdešimt šešeri, ji rašo gražius eilėraščius, gyvena Panemunėlio seniūnijoje ir neturi redaktoriaus išleisti knygelei. Nori kažką po savęs palikti. Buvo ir Utenoje spaustuvėj, bet reikia redaktoriaus. Žodžiu, jei kas norite padėti, paskambinkit, pasakysiu, ko ir kur ieškoti.
Nors kalbama apie milijoninius projektus, investuojama į mokyklines priemones, didžiulį dėmesį valstybė skiria modernizacijoms, mokyklinių sienų spalvoms kaip terapijai, tačiau vis dažniau pasitaiko prašymų, kokie prieš dešimt metų būtų neįsivaizduojami. Nebūtų net kilęs klausimas, ar skirti lėšų. O dabar. Padėkite išleisti žurnalą „Prie Nemunėlio“, kuris yra Rokiškio savastis ir iki šiol ėjo daug metų. Dabar dar vienas prašymas socialiniuose tinkluose pasimetęs – trijų tūkstančių trūksta Rokiškio krašto garbės piliečio Venanto Mačiekaus parengtai knygai „Panemunis. Čedasai. Suvainiškis“ iš monografijų serijos apie Rokiškio krašto miestelius. Bet plačiau apie tai rašysime kituose numeriuose.
Tai pati ir galetumet padeti tiems visiems žmonems ir net gyvunams. Rasineti beveik visi moka ir gali, ir graudziai, gailestingai, ir paverkslenti.