Štai artėja Helovynas, Visų šventųjų šventė ir Vėlinės. Labai rimti vyrai bei moterys, Etninės kultūros globos taryba, „kaip atsvarą Helovynui skelbia Gerumo, atminties ir bendrystės akciją, (…) atkreipdama dėmesį į Lietuvoje senuosius Vėlinių papročius vis labiau užgožiančio šiurpaus Helovyno neigiamą įtaką vaikams ir jaunimui, taip pat į prieštaravimą mūsų šalyje galiojančiam Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui“. O vaikai visai nenori būti saugomi nuo to „neigiamo informacijos poveikio“, jie nori skaptuoti moliūgus, puoštis baisiais vaiduokliškais kostiumais, valgyti saldumynus ir linksmintis diskotekose. Jie skundžiasi, kai mokytojai mokykloje neleidžia švęsti Helovyno. Iš to kartų konfliktas, barniai, nesantaikos ir taip toliau.
Kuo gi gąsdina rimtus žmones tie moliūgai ir šiurpūs drabužiai bei makiažas?
- Tai nelietuviška ir netradiciška.
- Tai netautiškai šiurpu.
- Tai pernelyg linksma rimtame Vėlinių ir Visų šventųjų kontekste.
Papunkčiui. Visų pirma, kodėl mes turime švęsti tik lietuviškas ir tradicines šventes ir tai daryti būtinai tik taip, kaip seneliai ir proseneliai darė? Štai Vilniuje ir visame pasaulyje dalis žmonių kartu su airiais gražiai švenčia šv. Patriko dieną, kita dalis su prancūzais mini Bastilijos paėmimą, su amerikiečiais jų nepriklausomybės dieną, su vokiečiais Valpurgijų naktį ir panašiai. Jei man patinka kokios nors tautos šventės ir patinka jas švęsti, ar aš nustoju būti savosios tautos dalimi? Jokiu būdu. „Tradicija“, „tradicinis“ pas mus tampa kažkokiais burtažodžiais, tarsi turinčiais apsaugoti nuo kritikos, nepasitenkinimo, o projektinės kultūros laikais ir nuo nefinansavimo. Betgi iš tikrųjų dažniausiai tebando pridengti tradicijų organizatorių negebėjimą ar nenorą senam turiniui paieškoti naujesnės formos. O Helovyno šventėjai ir nori, ir netingi. Jie savaip skaptuoja, ieško savo kostiumų, bando susikurti makiažą. Jie KURIA – štai kas svarbiausia. Ir kuria savas tradicijas, o ne aklai kopijuoja tai, kas kitų sukurta.
Visų antra – Helovynas nė kiek ne šiurpesnis už mūsų tautosaką. Jūs neskaitėt Basanavičiaus surinktų pasakų arba skaitėte labai seniai. Ten tiek gyvuosius besivaikančių numirėlių, blogiečių vaiduoklių, velnių ir kitokių chtoninių būtybių, kad ne tik Helovyno baubukams toli šaukia, bet ir visą Holivudą į kišenę susikištų. Anais metais, dar Salų dvare dirbdamas, atidžiai tas pasakas beveik visas perskaičiau ir žinau, ką sakau. Tuos visus lietuviškų baisiųjų pasakų, protingų žmonių šiurpėmis pavadintų, siaubus ne mažiau rimti folkloristai renka, studijuoja ir publikuoja. Tad nesakykit, kad lietuviai tik prie vartelių rymo, žirgelį avižėlėm šeria ir rūteles ravi. Lietuviai moka ir su visokiais siaubais kariauti ar bent nuo jų pabėgti.
Visų trečia – rimtumo ir nerimtumo santykis. Mes labai rimti pasidarėm visai neseniai. Na, gal prieš kokį 100 metų. Labai gaila, kad kai kurie liaudiniai papročiai, pavyzdžiui, Velyknakčio budėjimas prie Kristaus karsto, išlikę gal vienoje kitoje Žemaitijos kaimo bažnytėlėje, baigia išnykti. Dar vyskupas Motiejus Valančius yra aprašęs, kaip šiuose budėjimuose veikia ne tik Kristaus grabo sargybiniai, bet ir velniukai, kurie naktį bažnyčioje prisnūdusiems anglimi per veidą brūkšteldavo, pindavosi apie kojas procesiją einantiems. Ta „tamsioji liaudis“ žinojo, kad rimta ir juokinga egzistuoja greta ir persipina, papildo viena kitą.
O jei rimčiau, tai man patinka ne griežtasis pasaulio modelis, kur arba – arba (arba Helovynas, arba Vėlinės), o liberalesnis ir – ir. Ir tas, ir anas. Senieji lietuviai tai sugebėdavo. Kokiems trims šimtams metų po krikšto praėjus, nemaža dalis jų sugebėjo būti ir dorais krikščioniais, kas savaitę lankančiais savo bažnyčią, ir panteistais, po anų Mišių besirenkančiais savo alkuose ir Romuvose Gabijai auką atiduoti. Šiuolaikiniai naujieji pagonys jau ne tokie. Pažįstu pora tokių, kurie net žodžio „kunigas“ baidosi ir katalikų ar protestantų dvasininką atkakliai vadina kriviu. Bet čia tik tarp kitko. Yra trys šventės paeiliui: Helovynas, Visi šventieji ir Vėlinės. Galima švęsti visas jas, galima pasirinkti vieną – pagal tai, kas jums mieliau ir svarbiau.
Kuo čia dėti pavadinime minimi batai? Andai skridau lėktuvu. Vietos maža, visi po truputį muistosi, man irgi per kietai suveržtas batraištis koją spaudžia. Pasilenkiau porą kartų jį atlaisvinti, gal dar kiek sujudėjau. Priešais sėdėjusi moteriškė kad pašoks: „Gal baigsit vieną kartą spardytis!“ Taip užsipultas nė neturėjau ką atsakyti, tik „Aš nesispardau“. Paskui pagalvojau, kad ir mūsų noras, kad visi būtų tokie kaip mes, švęstų tik tai, kas mums patinka, ir tik taip, kaip mums patinka, kaip tas kietai užrištas batraištis – spaudžia. Betgi ne kiekviename lėktuve biznio klasė yra ir kiekvienam atskiro lėktuvo neparūpinsi.
P.S Beje, aš pats Helovynui kaip šventei visai abejingas ir mielai dainuoju liaudies dainas.
