Krizė yra ir galimybė
Vieno meto pabaiga ir kito pradžia dažniausiai pati savaime krizinė. Ją žmonės įsivaizduoja kaip tamsos ir šviesos kovą, kai jos išdavoje randasi šviesa.
Taip kaip tamsoje randasi šviesa, taip krizėje randasi galimybė.
Krizės paskirtis žmogui yra ūgtelėti, pamatyti save ar situaciją kitoje šviesoje. Tai reiškia tapti sąmoningesniu žmogumi. Ir dėlto tampa akivaizdūs dalykai, kurie anksčiau slėpėsi įvairiuose darbuose, įsipareigojimuose, kasdieniuose reikaluose ir jų tempe.
Metams baigiantis psichikoje lyg nenoromis prasklendžia mintis apie savo fizinio gyvenimo pradžią ir pabaigą. Mikliai besikeičiant gyvenimo realijoms žmogaus gimimas dažnai laukiamas (tuo būdu gimsta lyg ne vienas), tačiau miršta vis dažniau visiškai vienas. Ir jei gimimo laukiame kaip atsinaujinimo, tai mirtį nepelnytai nustumiame į sąmonės užribius, nes ji kelia daug jausmų. O tai vieno proceso dvi pagrindinės sudedamosios. Kalendorinėje sandūroje galime kalbėti apie atsinaujinimą, kuris susideda iš seno, atgyvenusio ir nebetinkamo, mirtį (pradedant šukuosena, baigiant naujų įpročių atsiradimu) ir naujo gimimą. Ir dovanos visai suprantamos ir pateisinamos gyvenimo pradžioje, – naujas saulės ratas, kitų metų pradžia ir pan.
Ryšys su pasauliu
Gimstančio žmogaus laukia daug užduočių. Viena iš jų – daugmaž laiku kelti galvą, šypsotis, verstis ant šono, sėdėti, vaikščioti, kalbėti ir kt. Šie išoriškai matomi pokyčiai nutinka tik vykstant nematomiems svarbiausiems vidiniams procesams. Taigi, kalbame apie kūną ir sielą arba psichiką. Svarbu pažymėti, kad biologinis ir psichologinis žmogaus gimimas nesutampa. Nes tai vyksta skirtingu laiku. Biologinis / fizinis / kūno gimimas labai aiškus visomis išorinėmis prasmėmis ir pasižymintis aiškiu apibrėžtumu. Vienaip žiūrint, žmogus užgimsta arba pradedamas, kai susilieja dvi lytinės ląstelės. Kitu paplitusiu požiūriu – užgimsta, kai pirmą kartą įkvepia į plaučius oro. Dar kartą gimsta žmogus, kai pats/i tampa tėvu/motina. O psichologinis gimimas yra procesas, trunkantis nuo 4-5 mėnesių iki 3 metų amžiaus, ir jis daugiau nujaučiamas, numanomas. Tai nusistovėjęs savo atsiskyrimo jausmas ir ryšio su realiu pasauliu kūrimas. Jei atsiskyrimas nuo mamos yra suvokiamas ir santykinai išbaigtas, tai ryšį su pasauliu kuriame visą savo sąmoningą gyvenimą. Ir jis nėra baigtinis procesas.
Artėjant šventėms kviečiu pasigėrėti vaikais, kol jie dar neišmoko skirstyti jausmų, vienus išreiškiant, o kitus užgniaužiat. Ir tuo būdu atsinaujinti. Nes visi jausmai turi savo paskirtį ir prasmę.
Eglė Raišienė, Rokiškio psichikos sveikatos centro psichiatrė
