Bet prieššventinis nervas ore. Geriau apie tai, ką turim. Pažadą turėti Bajorų sankryžą. Realius didelius pinigus sporto erdvėms.
Nuo pat darželių turim labai stipriai išvystytą, pilno kraujo eglių kultūrą, kuri savyje dar talpina tendenciją plėstis ir vystytis.
Nes puošybai, dovanėlėms, girliandoms, kalėdiniais personažais išpuoštam asortimentui bei aptarnavimui – kasmet vis didesni angarai, nuvarytos nuo kojų, išsunktos tarsi arbatos maišeliai pajėgos.
Ir vartojantys, ir siūlantys, išsirikiavę dar kelių savaičių maratonui, pasiekę finišą bus išganyti. Silkėmis, kepsniais, pliušiniais žaislais, naujomis kojinėmis, sužadėtuvių žiedu, o gal dūriu širdin.
Nes psichologai, kuriais šį kartą tikiu, eilinį sykį kartoja, kad daugiakilogramių padėkų ir laimės laikotarpiu LABAI DAUG kam liūdna, o skyrybų ir savižudybių kreivės šoka aukštyn. Ne visi atlaiko linksmybių svorį.
„Noriu nusižudyt per tas šventes“, – sako pažįstama. Ir paaiškina, kad kamščiai ir šurmulys, prasidėjęs nuo Vėlinių, per pora savaičių tampa gniutulu gerklėj. Jį norisi kuo greičiau išspjauti ir parėjus namo iš darbo ar prekybcentrio griūti į sofą ir ramiai „brausinti“ telefone. Nors ten iki kokio nors turinio per keliaaukštes girliandas sunku prasibrauti. Neoninės šviesos, blykstės, fejerverkai. Galimai nelabai turinti ką veikti, bet algas gaunanti etnokultūrininkų valdyba pasakytų. Tiksliau, jau sako ir rašo, kad su jokiais protėviais čia nieks nesusiję. Mat prie eglių skamba Bublle, o ant jų – ne močiučių karpiniai ir šiaudiniai sodai.
Eligijui, kuris pataria, kad akcentams svarbiausia parašyti tinkamą pirmą sakinį, pažadu – nerašysiu apie jokias egles ir nekalbėsiu apie orą, nes Venecijui žurnalistai patikdavo todėl, kad neklausdavo, ar rytoj lis. Bet pažado dalies „apie egles“ neišpildau. Nes ši tema braunasi. Net tie, kas niekad neskambina redakcijon, dabar suspaudo mygtukus, nes euforijos būsenoj norisi pasakyt „kaip gražu“. Arba… „kaip negražu“, „per ryšku“, „taip pat kaip pernai“, prisimena puošybos tendencijas per kokius penketą metų, lygina su Kupiškiu, Europa ir visu pasauliu.
Lenktynėse ypač ilgu Venecijaus (tik ką buvo jo jubiliejus). Jo savybių, ramybės, jo pasaulio. Prieš beveik septynerius metus išskridusio paukščio, kuris turėjo jėgų išskleisti sparnus ir pakilti, bet nusileist negalėjo. Nes nemokėjo gyvent linguodamas į valdžių ar kolektyvinių veiklų taktą, vartyti akių, pasistiepti, lankstytis, ploti iš reikalo. Prie teleryšio prisijungdavo ypatingais atvejais, palypėjęs ant stulpo, nes buvo elektrikas. Įkėlė į kaminą dviratį.
Nešdamas kavą, įmerkdavo smilgą, šalia pabarstydavo pupų.
Nekalbant apie drožinių kolekciją, kurią saugo žmona Eglė, išsidrožė ne tik namus, bet ir kioskelį „Banga“ šalia jų. Su prekėm ir pardavėja. Už lango augino dilgėlę. Namuose turėjo „keikūnų“ taupyklę. Į ją turėdavai mest pinigėlį, jei pasakydavai „kurva“. Tai buvo, o pas Eglę, žinau, ir liko. Tas po keliais užraktais svetimai akiai nematomas daugiasluoksnis, pilnavertis rojus su visom spalvom. Pas juos važiuodavo ekskursijos.
Ką jis tylėdamas pasakytų apie šiandieninį pasaulį? Kuriame eglių karuselė pašėlusiai sukasi karo fone.
