Besirūpinančių beglobiais gyvūnais organizacijų mūsų rajone yra ne viena: Gyvūnų gerovės organizacija „Antrasis šansas“, viešoji įstaiga „Kaimo grandinė“, Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos savanorių, teikiančių pagalbą gyvūnams Rokiškio rajone, grupė. Su pastarosios moterimis, vadovaujamomis Nijolės Pranskūnaitės, šnekėjomės po jų susitikimo su rajono seniūnijų vadovais. Susitikimą organizavo savivaldybės administracijos direktorius Valerijus Rancevas.
Konkretūs pasiūlymai
Besirūpinantieji gyvūnų gerove šiam susitikimui buvo gerai pasirengę – įteikė kreipimąsi į rajono merą, administracijos direktorių bei rajono tarybą, taip pat bendradarbiavimo siekiant pažaboti beglobių kačių populiacijos plitimą seniūnijose planą. Kreipimesi savanoriai teigia, jog seniai suprato, jog vienijantis išsikelto tikslo – steigti benamių gyvūnų prieglaudą – jau nebepakanka, nes „gyvūnų, kuriems reikia pagalbos tiek daug, kad jų nesutalpins jokia prieglauda“, todėl reikia imtis kitų priemonių, kurios padėtų sustabdyti beglobių gyvūnų populiacijos plitimą. Šis didžiausią mastą įgavęs kaimiškosiose seniūnijose – Rokiškyje savanorių dėka padėtis stabilizuota.
Vien pernai Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos Rokiškio savanorių grupės pastangomis rajone sterilizuotos 364 katės (dar apie 100 kačių ir apie 30 šunų buvo paimti ir padovanoti Utenoje), vidutiniškai 12 rajono kaimuose gyvenančių kalyčių sterilizuojamos VšĮ „Kaimo grandinė“ dėka. Todėl savanoriai tikisi aktyvios rajono bei seniūnijų valdžios paramos.
Savanorių planas sustabdyti beglobių kačių populiacijos plitimą konkretus ir, bent iš pirmo žvilgsnio, taip pat nesunkiai įgyvendinamas. Jame numatyta stabdyti populiaciją sterilizuojant kates PSP (pagauk – sterilizuok – paleisk) principu, pagal galimybę daugumą sterilizuotų kačių dovanoti, užtikrinti sterilizuotų kačių maitinimą ir stebėseną (pagal galimybes pasitelkiant viešuosius darbus atliekančius asmenis), vykdyti nuoseklų šviečiamąjį darbą.
Gyvūnų globėjai kerta seniūnijoms
Visgi po susitikimo gyvūnų globėjos nebuvo taip optimistiškai nusiteikusios. Iš rajono administracijos vadovo Valerijaus Rancevo jos dar sakė sulaukusios savo tikslų supratimo, bet seniūnijų atstovai nebuvo tokie geranoriški.
Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena katė, kuri vaikšto už savininkų teritorijos ribų, yra bepriežiūrė, o jeigu ji dar ir „nečipuota“ – bešeimininkė, bet seniūnų požiūriu, pasak N. Pranskūnaitės, jeigu ji priklydo pas tave, vaikšto tavo kieme ir kaimynai sako, jog ji čia būna, tai ji jau savaime tampa tavo. Iš tikrųjų tie žmonės, kurie jas priglaudžia, turėtų per tris dienas kreiptis į seniūniją, o radę, bet nenorintys priglausti – į seniūniją, savivaldybę arba gyvūnų globos organizacijas su prašymu tą katę paimti ar imtis kitų priemonių.
Deja, seniūnijos į tokius prašymus reaguoja nenoriai.
„Seniūnai kalba tik apie pinigus, kuriuos grąžina į biudžetą. Gal nė nebeprašysim jų tų pinigų, jeigu nebenorės duoti. Bet mes pasiūlėm savo paslaugas. Nors iš tikrųjų spręsti šitų beglobių, bešeimininkių, bepriežiūrių gyvūnų problemas yra savivaldybės prievolė ir kompetencija“, – sakė Nijolė.
Gyventojai, pasak jos, turi tik pranešti ir pasirūpinti, o savivaldybė skatinti gyventojus globoti tuos gyvūnus, pasirūpinti, vykdyti sterilizacijos programas ir ieškoti pagalbininkų tiems dalykams. Deja, dažniausiai jie ne tik neieško, bet sako neva neprieštaraujantys, „jūs darykit, bet mes pagal įstatymą galim pinigų skirti tik už tą ir tą“, pinigų turį mažai, reikia juos taupyti nenumatytiems atvejams. Arba: „Neturim, negalim, seniūnas paskui kiekvieną katę nepribėgios.“
Galima daryti išvadą, kad spręsti šią problemą – visuomenės ir savanorių, o ne savivaldos reikalas. N. Pranskūnaitė vertina tokį požiūrį kaip biurokratizmą, nenorą vykdyti savo funkcijas. Moteris sutinka, kad seniūnijoms galbūt nepakankamai skiriama pinigų, kad jie galbūt neturi pakankamai žinių. Bet juk šviesti ir organizuoti seminarus visuomenei – taip pat seniūnijų darbas. Jei tik jie norėtų, gyvūnų globėjai mielai atvažiuotų, padėtų, paaiškintų, pagelbėtų, net pasirūpintų gaudyklėmis, narvais.
N. Pranskūnaitė net iškėlė mintį, kad galima būtų organizuoti respublikinę konferenciją, skirtą šiems klausimams aptarti, pasikviesti lektorius iš Vilniaus, Kauno. Kad ir į Salų dvarą. Sukviesti visus gyvūnų globėjus, kad suvažiuotų visi, kurie atsakingi, gal net didžiosios gyvūnų prieglaudos. „Ir tas pats „Nuaras“ (didžiausi gyvūnų globos namai su filialais didžiuosiuose miestuose) tegu atvažiuoja, savivaldybių atstovai, tegu visi dalyvauja. Ir kalbėkim, spręskim. Tik vargu, ar kas to norės ir taip bus“, – sakė Nijolė.
Pradėti nuo sterilizacijos
Paklausta, nuo ko reikėtų pradėti, N. Pranskūnaitė pastebėjo, jog pirmiausia reikia visus beglobius kates ir šunis sterilizuoti. Bet prie šios iniciatyvos turi prisidėti seniūnijų atstovai ir, visų pirma, patys seniūnai, kurie turi kaime autoritetą, nuo jų labai daug kas priklauso. Savanoriai pagal savo galimybes ir supratimą gali tik globoti tuos gyvūnus. Jie gali atvežti, nors jiems tai nepriklauso. Jie tai ir daro, bet tik „iš geros dūšios“, labdaros tikslais. Prieš juos reikia tik žemai nulenkti galvas.
Pora pavyzdžių
Pailiustruodama, kokia sudėtinga yra beglobių gyvūnų situacija kaimiškosiose seniūnijose, Nijolė papasakojo pora pavyzdžių. Gyveno toks žmogus, visai senukas, jau apie 90 metų. Mėgo gyvūnus, bet sterilizuoti savo kačių ir šunų nematė reikalo, jam buvo gražu. Tai ir augino. Kai jis pasimirė, tos katės (o jų liko 28 ir dar 3 šunys) liko be nieko. Gerai, kad atsirado mirusio senuko pažįstamas, kuris jau dvejus metus važinėja į to žmogaus sodybą kelis kilometrus po dukart per savaitę ir veža maisto toms katėms ir šunims, o žiemą dar ir šilto vandens. Savanoriai gyvūnų globėjai prirenka maisto ir prikrauna jam bagažinę, kad nors šiek tiek būtų lengvesnė našta, nes jis su žmona irgi jau pensininkai, gyvena Panemunyje. Tarsi to dar būtų negana, šiais metais jau ir jų daugiabučio kieme nežinia kaip atsirado katė su šešiais kačiukais – gal kas nors išmetė. Žmogus parodė, kaip jie auga, bet juk ir juos visus reikės sterilizuoti.
Kitas atvejis. Neseniai Pandėlio seniūnijoje gyvūnų globėjai paėmė 20 kačių nuo fermos. Mat pavasarį užsidarė pieno ūkis, ir jo darbuotojai savanoriams pranešė apie situaciją. Savanoriai tas kates surinko, dalį padovanojo, dalį išvežė į Uteną, visos buvo sterilizuotos, sutvarkytos. Seniūnijai buvo pranešta ir pagal galimybę prašyta prisidėti prie šitų kačių paėmimo. „Seniūnija tik nusistebėjo, kam tų kačių reikia. Atseit, pačios ir susimokėkit. Ir susimokėjom. O seniūnija visai nesirūpino“, – pasakojo Nijolė.
Savanorių planas geras, bet…
Kadangi abu šie atvejai nutiko Pandėlio seniūnijoje, pakalbinome ir Pandėlio seniūną Algirdą Kulį. Jis sako, jog problema tikrai egzistuoja ir gyvūnų globėjų savanorių siūlomas planas yra geras, bet klausimas nesprendžiamas iki galo. Tam trūksta ir finansavimo. Seniūnija metams gauna gyvūnų priežiūrai tik apie 600 eurų, kurių pakaktų kokiems 4–5 gyvūnams sterilizuoti, bet priversta taupyti tuos pinigus, nes jų neretai prireikia mirus ar į slaugos ligoninę patekus kaimuose gyvenantiems senyviems žmonėms, kurių turėtais gyvūnėliais tenka pasirūpinti. Taigi, šie pinigai naudojami ekstra atvejais, kurių netrūksta.
Savanoriai, pasak seniūno, irgi labai padeda kilus tokioms problemoms, rūpinasi, kad beglobiais likusius augintinius kas nors priglaustų, bet seniūnija dažniausiai neturi galimybių finansiškai prisidėti prie jų kilnios veiklos, ypač iškilus grupės gyvūnų sterilizacijos problemai. Sterilizacija, sako A. Kulys, labai reikalingas dalykas beglobių kačių populiacijos mažinimui, bet tam reikėtų ne tik numatyti lėšas iš biudžeto ar rėmimo fondų, bet ir nustatyti, kas tai turi daryti – žodžiu, aiškiau teisiškai reglamentuoti.
Nenoriai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose
A. Kulys sako, jog problema yra ir ta, kad gyvūnų globos įstaigos labai nenoriai dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose paslaugoms pirkti. Apie minėtą atvejį, kai užsidarius pienininkystės fermai liko visas pulkas beglobių kačių, seniūnas irgi sakė žinantis, bet jis linkęs kaltinti fermos savininkus, kurie niekur nesikreipė, kol ferma veikė, ir tik ją uždarant, kai paaiškėjo, jog už kačių sterilizavimą gali tekti patiems susimokėti, sukruto kažko imtis.
Valstybės lygmens problema
Paklaustas, ar turi priemonių sudrausminti gyvūnų laikytojus, nenorinčius jų deramai prižiūrėti ar paliekančius likimo valiai, seniūnas sakė, jog tai reglamentuoja Administracinių pažeidimų kodeksas, Gyvūnų gerovės įstatymas, todėl prevencija nėra vien seniūno ar vietos valdžios kompetencija. Gyvūnų nepriežiūrą A. Kuklys vadina net ne savivaldybės, o visos valstybės lygmens problema. O pradėtas gyvūnų ženklinimas („čipavimas“), kuris galėjo gerokai prisidėti mažinant beglobių gyvūnų skaičių, taip ir liko neįgyvendintas iki galo. Ir tam pritrūko ne tik lėšų, bet ir valios.
Ženklinimo akcija itin pasiteisino
Kitas kalbintas seniūnas Vytautas Stakys sakė, kad Jūžintų seniūnijoje beglobių gyvūnų problema nėra tokia aštri ir buvo linkęs daugiau džiaugtis tuo, kas padaryta ir daroma jai spręsti. Seniūnijos gyventojai, pasak jo, kaimyniški ir patys savo iniciatyva likusius beglobius gyvūnus imasi globoti. Jei reikalinga pagalba, seniūnija ją organizuoja, veža gyvūnus į Utenos gyvūnų prieglaudą ar kitaip jais pasirūpina. Pernai Jūžintų seniūnijai, pasak V. Stakio, beglobių gyvūnų priežiūrai rajono savivaldybė skyrė 700 eurų, kurie panaudoti atskiriems atvejams.
Seniūnas kaip labai reikšmingą išskyrė prieš trejetą metų vykusią gyvūnų ženklinimo akciją. Seniūnija joje labai aktyviai dalyvavo, ne tik skleidė informaciją, bet ir „sučipavo“ 126 augintinius. Prie akcijos prisidėjo ir seniūnijos socialinė darbuotoja Dalia Lašaitė. Ji pirmiausia skatino senyvo amžiaus ir neįgalius žmones ženklinti savo augintinius – buvo taikoma kompensacija šiai paslaugai. Akcija smarkiai pakeitė požiūrį į gyvūnus, sumažėjo palaidų ir pamestų keturkojų. Deja, šis vajus buvo trumpalaikis, prevencija nebuvo taikyta ir žmonės atsainiau pradėjo žiūrėti į šią prievolę. Pasak seniūno, norėtųsi, kad ši akcija tęstųsi, galiotų kompensacijos.
Vienas kitas grūdas sudygsta
Taigi, seniūnai daugiau šneka apie pinigų ir politinės valios stygių, o gyvūnų teisių gynėjai – apie nenorą padėti gyvūnams. Ar gali jie susišnekėti? Gyvūnus globojančios savanorės sako nesiskundžiančios. Vien iš geranorių žmonių aukų savo veiklą vykdančios moterys džiaugiasi, kad apskritai panašus susitikimas su seniūnijų atstovais įvyko, ir sako, kad iš saujos pasėtų grūdų vienas kitas vis tiek randa palankią dirvą ir sudygsta.
Tad gal ir beglobių kačių padėtis rajone pamažu ims taisytis.
