Dabar galvoju apie gyvates ir bijau garsiai galvoti. Tik ko čia bijoti, pasakys man koks nors etnologas ir pridurs, kad „gyvatė“ ir „gyvata“, „gyvybė“ – giminiški žodžiai. Tai ir užkeikiu, kad šiais metais būtų daugiau gyvybės ir mažiau mirties, daugiau visokio bruzdėjimo, gyvumo, gyvo ritmo ir mažiau to, kas stingdo gyvybę, kas nusineša karžygius ir neišdrįsusius jais tapti.
Šiaip jau, įvairių tautų mitologijose gyvatės laikomos tarpininkėmis tarp dangaus ir žemės. Senovės Egipte jų atvaizdas tvirtintas ant faraono kaktos kaip viešpatavimo žemėje ir danguje ženklas. Daug kur gyvatė sieta su vaivorykšte ir laikoma saugančia visokius vandenis – šaltinius, šulinius, upes. Kiniški drakonai, kiek pamenu, irgi tai daro. Tegu vandenys šiemet neišdžius, bet ir nieko nenuskandins.
Senieji graikai gyvatėms suteikė chtoniškas mirties ir vaisingumo galias, ji buvo deivės Atėnės atributas. Bet ir gydytojų globėjo Asklepijo (arba Eskulapo), tad metai turėtų būti geri vaistininkams ir gydytojams. Tik nederėtų pamiršti, kad ne kiekvienas yra gydūnas, kuris juo dedasi.
Gyvatė įkūnija energiją su visomis jos apraiškomis – gerosiomis ir blogosiomis. Tad tikėtis, kad visi karai ir konfliktai šiemet baigsis, tikrai naivu. Nors taip norisi tikėti. Visokie apžvalgininkai ir analitikai perša mintį, kad jau tuoj tuoj, bet gyvatės taikingos būna tik sočios. Net rojaus sodo žaltys (gyvatė?) sugebėjo sukelti konfliktą, ir ne su bet kuo – su pačiu Dievu.
Vienas graikų filosofų, toks Filonas Aleksandrietis, laikė gyvatę dvasingiausiu gyvūnu. Jei jis buvo teisus, metai bus palankūs menams. To ir palinkėsime visiems kūrėjams. Juolab, gyvatė daugiau simbolizuoja pasąmonę. O indų tantros išpažinėjai sako, jog gyvatė Kundalinė tūno žmogaus lyties organų srityje, bet jogos pagalba gali pabusti ir pakilti iki pat galvos.
Bet gal gana apie gyvates. Juolab, pagal kinų mėnulio kalendorių gyvatės metai dar kiek palauks. Tai tik mes vis pirmi, vis skubam pradėti, skubam ieškoti naujų ženklų, skubam prisižadėti visokius neįmanomus ar neištesėtus dalykus nuo pirmadienio, nuo Naujųjų metų ir taip toliau. Prisigalvojame visokių ribų užuot jas trynę.
O aš tarpušvenčiu vis skaitinėjau ką tik išleistus poeto Donaldo Kajoko praėjusio amžiaus pabaigos dienoraščius. Ten nemažai vietos skirta tuštumos jausmui. Tuštuma gali būti dvejopa. Viena, kai jautiesi tuščias būdamas „prišiukšlintas“, labiau neturintis, ką pasakyti. Ir kita, kai jautiesi tuščias ir pasirengęs priimti viską, kas ateina, ką gausi.
Tos antrosios ir palinkėsiu visiems šiais 2025.
Priimkite.
