Pradėjome pokalbį darbo dienai pasibaigus, kai vienintelis samdomas darbininkas jau ruošėsi namo, atėjęs į tarnybines patalpas persirengė, atidavė raktus. Tad kalba pasisuko apie jį.
– Sunku rasti norinčių dirbti?
– Iš pradžių dirbau vienas, paskui pamačiau, kad nebespėju. Ieškojau darbininko per Užimtumo tarnybą. Atėjo vienas, kitas. Ateina, pasižiūri ir išeina. Šitas buvo trečias. Atėjo, pasibandė, sako: „Gerai, dirbsiu.“ Ir gerai dirba. Nereikia stumdyti. Eina, dirba. Paruošinėja viską dažymui: smėliuoja, šveičia. Kai nėra užsakymų, pats susiranda darbo: tai lempą pakeičia, tai ką nors sutvarko.
– Vieną darbuotoją ir turi?
– Taip, vieną. Bet jis dirba kaip kiti du. Kasdien važinėja iš Aleksandravėlės. Žmona dirba Rokiškyje, vaikas į mokyklą eina.
– Ne visą laiką sau dirbai?
– Ne. Devyniolikos metų išskridau į Islandiją, kur pragyvenau trejus metus, dirbau statybose. Islandijoj, kadangi dažni dideli vėjai, namai statomi iš gelžbetonio. Mūsiškius karkasinius namus ten nupūstų kaipmat. Paskui dar blaškiausi po pasaulį. Man buvo 29 metai, kai nutiko lūžis gyvenime. Brolis Egidijus pastūmėjo link verslo. Jis pirmas pradėjo. Ir man sako tada: „Galvok apie kokį nors versliuką, parašysi projektą, gausi pinigų pradžiai.“ Brolio žmona padėjo parašyti tą projektą, galima sakyti, ji beveik viską ir padarė. Aš tik surinkau informaciją apie miltelinį dažymą.
– Bet iš kur tas miltelinis dažymas? Tu juk nieko apie jį nežinojai?
– Švedijoj dirbau tokioj metalo dirbinių įmonėj, kuri, be viso kito, užsiėmė ir milteliniu dažymu. Ten buvau tik pagalbinis darbuotojas. Jie turėjo didelių užsakymų. Pavyzdžiui, 10 000 žvakidžių bažnyčioms. Kelis kartus buvau nuėjęs į tą dažymo cechą. Tuo metu nieko apie tai negalvojau. O kai brolis paskatino rašyti projektą, dar abejojau, bet kažkaip pasidaviau. Jei pavyks, galvojau, gerai, o jeigu ne – kažką sugalvosiu.
– Projektą kam rašėt?
– Darbo biržai. Jaunimui iki 29 metų verslo pradžiai buvo programa. Gal ir dabar yra. Šiek tiek pasigilinau, susirinkau informaciją, kiek kainuoja įranga, kokia technologija. Rajone panašių įmonių nebuvo – artimiausia Utenoje, jie turi 9 metrų dažymo krosnį. Mano vienas iš siekių – turėti 12 metrų krosnį. Dabar turiu 6 metrų su trupučiu, tai reiškia, galiu drąsiai dažyti tokio ilgio gaminius.
– O kokia visa technologija?
– Dažykloj milteliais nudažau gaminį ir kišu į polimerizacijos krosnį, kur 180 laipsnių temperatūroje milteliai išsilydo ir iš krosnies ištraukiu gražiai nudažytą.
Parašėm tą projektą. Dar viena pažįstama mergaitė tuo metu rašė projektą. Ji gavo atsakymą, kad projektas patvirtintas, o man niekas nieko nepraneša. Jau pradėjau galvoti, ką toliau daryti ir gal už savaitės ar poros mano projektą irgi patvirtino. Na, reikia kažką daryti. Brolis verslą pradėjo pas mamą garažiuke, tai reiks ir man. Aš tuo metu turėjau autobusiuką, tai pardaviau jį, nes reikėjo kažkiek ir savo pinigų įdėti. Tą mamos garažiuką reikėjo pasididinti, pasidaryti aukštesnes duris. Viskas buvo daroma savomis rankomis.
Pradėjus miltelinio dažymo verslą labai daug visokių naujų patirčių staiga atsirado. Niekada gyvenime nebuvau dirbęs su elektra ir sakiau, kad nedirbsiu, bet gyvenimas privertė. Pernai prieš Kalėdas laukiau, kada atvažiuos elektrikas ir sujungs skydinę, bet viską belaukdamas pats pasidariau
(Kaip tik šioje vietoje į pokalbį įsiterpė užsakovas, atvežęs dažyti naują Ledo arenos tribūną penkiasdešimčiai žmonių. Jam išėjus tęsėme pokalbį toliau – aut. past.)
– Tai iš to projekto lėšų tu nusipirkai įrangą?
– Taip. Įranga jau kaip ir buvo, tik jai paleisti dar reikėjo savų investicijų – susitvarkyti patalpas, elektros įrangą. Pardaviau automobilį ir viską susitvarkiau. Žinoma, padėjo draugai, šeimos nariai. Ir pradėjau veiklą. Pradžia buvo labai sunki. Užsakymų beveik nebuvo, tai verčiausi visaip. Su draugu vasarą dar ir statybose padirbėjom, pradėjau ieškoti kokio nors pamaininio darbo, nes iš dažymo išgyventi dar nebuvo įmanoma.
Daugiau „Gimtajame…“
