Ir be valdžios meilės – žinomas
„Ar kažkas rašys nekrologą?“ – tą birželio vakarą kolegė paklausė. Niekas nerašė. Venecijus nebuvo jokių organizacijų saugomas, tautodailininkų nepripažino, Liongino Šepkos parke nėra jo drožto kūrinio (bet yra Juozo Tūbelio progimnazijoje). Kolegos menininkai jo, išsišokėlio, apskritai nemėgo, o su garsiąja Kriaunų ragana dažniausiai pykosi. Tačiau ir be visuotinės meilės, be „valdiškos pagalvės“ šio žmogaus žinomumas buvo įspūdingas.
Prisidėjo, aišku, tas tvartas, tas ugnies spektaklis, kai į ES Lietuva stojo. Tai buvo spontaniškas poelgis, padiktuotas tuometinės jausmų audros. Venecijus, supleškindamas savo kluoną, taip prisidėjo ir prie akcijos, kai buvo prašoma uždegti šviesas, kad Lietuva iš dangaus būtų matoma. Filmus apie „kitokius žmones“ kurianti režisierė Janina Lapinskaitė 2002-aisiais pristatė filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Ten kalbama apie dramatišką Degenių kaime gyvenusio talentingo ir originalaus medžio drožėjo Venecijaus Jočio vienatvę, jo stiprybę ir kasdienybės rūpesčius. Į premjerą herojus nenuvažiavo, nes neturėjo kuo. Kai „Cezaris“ buvo pristatomas Rokiškyje, buvo pasodintas pirmoje eilėje. Negalėjo susikaupti, nes „saujoje laikė režisierės ranką“.
Žurnalistai neklausia, ar rytoj lis
Primityvia drožyba ir nenuspėjamu elgesiu Venecijus buvo lyginamas su Lionginu Šepka. Garsas apie originalaus mąstymo menininką pasklido ne tik už jo kaimo, kai išdrožė save, gulintį karste, ir šalia sėdinčią nuliūdusią žmoną. Jis, pirmasis iš Rokiškio rajono, yra tapęs ir prestižinės L. Šepkos premijos laureatu. Venecijui buvo įteikta ir Europos Parlamento premija. Tačiau gautais pinigais nepasidžiaugė. Tik gavęs premiją, sumokėjo baudą už netoli jo namų esančioje sodyboje iškirstus medžius, nes reikėjo medienos drožiniams.
Žurnalistams Venecijus buvo tikras lobis ir pats visada juos mėgo. Kodėl? „Todėl, kad jie nekalba apie tai, ar rytoj lis“, – yra sakęs.
Visos detalės – vienoje istorijoje
Nors esame apie tai rašę, verta priminti vieną istoriją, kurioje labai daug asmenybę atskleidžiančių detalių. Kartą žurnalistas Skirmantas Pabedinskas nuvažiavo į Rokiškį filmuoti Šepkos konkurso uždarymo. Venecijus tuomet buvo paskelbtas laureatu. Jį jau buvo išgarsinęs „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ bei ugnies šou. Taigi, dar tapęs ir drožėjų drožėju, filmuojamas, „užlietas dėmesio“, panoro žurnalistui atsidėkoti.
Skirmantas yra pasakojęs: „Rinkis ką nori – išdrošiu“, – plačiu mostu man parodė savo drožinius Venecijus. Aš juokais ir leptelėjau: „Išdrožk tu mane karste gulintį su kamera.“ Maniau, nepriims rimtai. Bet po kiek laiko skambina: „Atvažiuok pasiimti, išdrožiau kaip prašei.“ Specialiai į Rokiškį važiuoti laiko neturėjau, tai tas kūrinys taip ir liko pas Venecijų. Kai kas nors ateidavo, jis vis parodydavo S. Pabedinską karste išdrožęs.“
Paskui Venecijus nusprendė, kad „velionis“ jau gana pašvinkęs, todėl jį reikia palaidoti. Vyrai tvarkingai nunešė tą karstelį į Degenių kapinaites ir, kaip pridera, su visomis giesmėmis užkasė. O paskui visiems kalbėjo, kad „čia Pabedinskas palaidotas“. Tuo niekas netikėjo. Todėl Venecijus nusprendė „ekshumuoti“. Iškasė tą karstą ir parsinešė į namus.
Vieną dieną Skirmantas pas jį atvažiavo. „Įeinu, kambariukas – kaip koplytėlė. Ant pakylos karstas, jo kampuose žvakidės. O virš karsto ant sienos – išdrožta kino kamera. Prie karsto – Venecijus, šalia jo žmona, dar keli žmonės. Visi atsiklaupę ir rimtais veidais gieda“, – pasakojo Skirmantas. Tiesa, savo kūrinio žurnalistui Venecijus neatidavė veltui. Išgirdęs, kad kaklaraištis ne bet koks, o „Versace“, griebė žirkles ir nukirpo kaklaraiščio pusę. „Honoraras“, – be ceremonijų paaiškino drožėjas.
Stiprus ryšys ir tuštuma
„Užvakar staugiau kaip šuo. Per staigiai… Mes į žvaigždes dar naktį žiūrėjom, o pareinu ir randu gulintį be gyvybės ženklų. Nepamenu, kaip surinkau pagalbos telefoną… Vakuumas, tuštuma, nykuma… Nesakau žodžio „meilė“… Mūsų tiek stiprus ryšys buvo… Niekad nepagalvojau, kad gali būti taip sunku. Gal ir buvo jam kažkas negerai, betgi žinai Venecijų, nepasisakys niekad…“ – kalbėjo žmona Eglė iš karto po vyro mirties. Ji niekada nesigailėjo, kad kardinaliai pakeitė gyvenimą – paliko Kauną ir pasirinko gyvent su Venecijum.
