Tačiau gyvenimas dažnai dovanoja netikėtus stebuklus. Prieš adventą, kai visas pasaulis ruošiasi ramybės ir susikaupimo laikui, Stanislavas sulaukė telefono skambučio į transplantaciją. Tai tapo naujo gyvenimo pradžia. Prabėgus dviem savaitėms po transplantacijos kalbamės su Stanislavu Santaros klinikų palatoje.
Norėjo apsaugoti sau brangius žmones
Nors dar fiziškai silpnas, tačiau geros nuotaikos Stanislavas pasakoja, kad iki transplantacijos stengėsi apsaugoti aplinkinius nuo skaudžios tiesos apie savo ligą. Jis nenorėjo, kad žmonės jo gailėtų ar matytų žmogumi, kurio gyvenimas po truputį slysta iš rankų. Tačiau labiausiai jis troško apsaugoti savo mamą nuo skausmo ir nerimo. „Ji iki šiol nežino, kad man reikėjo kepenų transplantacijos“, – prisipažįsta Stanislavas. Savo 73 metų mamai jis pasakojo apie „retą, bet nesudėtingą operaciją“. „Sakiau, kad man tik kelias skylutes padarys, kad operacija nors ir reta, bet nesudėtinga. Negalėjau jai pasakoti, kaip iš tiesų man buvo sunku“, – priduria jis, bandydamas sulaikyti ašaras.
Meilė mamai buvo tokia stipri, kad Stanislavas net slėpė savo blogėjančią sveikatą. „Nenorėjau jos gąsdinti ar priversti gyventi nuolatinėje baimėje. Man buvo svarbu, kad ji jaustųsi rami, net jei reikėjo nutylėti tiesą“, – atvirauja jis. Vis dėlto širdyje Stanislavas nuolat jautė kaltę.
Svarbiausia – nelikti vienam
Transplantacijos laukimas buvo ne tik fiziškai, bet ir emociškai alinantis. Kepenų nepakankamumas vargino ne tik kūną, bet ir protą. „Kai kepenys nebepajėgia valyti organizmo, pradeda kauptis toksinai, kurie nuodija smegenis. Dažnai pasitaikydavo situacijų, kai neprisimindavau pažįstamų žmonių vardų ar net paprasčiausių dalykų“, – prisimena Stanislavas. Jis pripažįsta, kad gyvenimas virto tarsi ūkanota migla. „Atmintis dažnai šlubuodavo, o gyvenimas atrodė tarsi apgaubtas tirštu rūku. Paskutiniais mėnesiais rytais pabusdavau visiškai be jėgų – net atsikelti iš lovos būdavo milžiniškas iššūkis“, – pasakoja jis. Nepaisant to, Stanislavas sugebėjo išlaikyti vidinę ramybę. „Kaip Dievas duos, taip ir bus“, – buvo jo mantra laukimo mėnesiais.
Tokiais momentais itin svarbu nepasiduoti vienatvei ir neleisti tamsioms mintims užvaldyti. Stanislavas rado užuovėją asociacijoje „Gyvastis“, kurioje žmonės, kaip jis pats sako, tampa vienas kito „likimo broliais ir seserimis“. „Ten visada jautiesi suprastas. Mes dalinamės savo istorijomis, išgyvenimais ir viltimis. Net kai kalbėti apie skausmą sunku, tai vieta, kur žinai, kad tavęs klausosi ir palaiko“, – pasakoja Stanislavas.
Po transplantacijos jau gali atvirai kalbėti apie jausmų bangas, kurias išgyvena laukiantys stebuklo
Kai sulaukė ilgai laukto skambučio į transplantaciją, Stanislavas greitai susikrovė būtiniausius daiktus ir, apsikabinęs mamą, išvyko į Santaros klinikas. „Pasakiau jai, kad viskas bus gerai, bet viduje jaučiau, kad galbūt ją matau paskutinį kartą“, – prisimena jis. Viskas vyko kaip per sapną. „Pabudau – aplinkau zujo sesutės, mačiau daug medicininės įrangos“, – netolimais prisiminimais dalijasi jis.
Prabėgus keletui dienų po operacijos brolis per mobilųjį telefoną vaizdo skambučiu paskambino mamai – jis išvydo nemigos iškamuotą jos veidą, raudonas nuo ašarų akis. „Aš ją labai myliu ir žinojau, kad tiesa ją tiesiog sužlugdytų. Bet iki šiol jaučiu kaltę, kad nebuvau atviras“, – pripažįsta jis.
Šiandien, praėjus kelioms savaitėms po transplantacijos, Stanislavas sako pagaliau galintis kalbėti atvirai.
„Dabar jau galiu apie tai laisvai kalbėti, noriu papasakoti savo istoriją. Noriu, kad žmonės suprastų, kokia svarbi yra organų donorystė“, – sako jis, dėkodamas Donorui ir jo šeimai už gyvenimo dovaną.
„Kiekvieną dieną galvoju apie Donorą ir jo artimuosius. Jie dovanojo man ne tik organą – jie dovanojo man gyvenimą. To niekada nepamirši“, – su dėkingumu kalba Stanislavas. Jis taip pat nepamiršta padėkoti medikams, kurie jo ligos kelyje tapo tvirta atrama. „Medikai buvo mano šviesa tamsoje – jų žinios, profesionalumas ir rūpestis padėjo man ištverti laukimo metus ir suteikė naują galimybę gyventi. Esu jiems neapsakomai dėkingas“, – priduria jis.
Stanislavas tiki, kad atvirumas ir pokalbiai apie donorystę gali pakeisti pasaulį. „Netekties valandą artimiesiems labai sunku priimti sprendimą, bet suvokimas, kad jų mylimas žmogus išgelbės kitus, padeda įveikti netekties skausmą.“
Jis viliasi, kad jo istorija įkvėps žmones atvirai kalbėti apie donorystę ir jos svarbą, nes kiekvienas „taip“ organų donorystei gali nutiesti tiltus gyvenimui. Šiandien Stanislavas svajoja sustiprėti, grįžti namo. „Aš gyvas. Tai yra stebuklas“, – sako Stanislavas, kuris dieną, kai jam buvo atlikta transplantacija, švęs kaip savo antrąjį gimtadienį.
Jaučiasi kitu žmogumi
Stanislavas, paklaustas, kaip po transplantacijos pasikeitė požiūris į gyvenimą, sakė, kad norisi padėti kitiems, pasakoti, skleisti žinią, kaip pasikeičia gyvenimas po operacijos. „Dar tik bundu, dar neįsibėgėjau, bet jaučiuosi kaip kitas žmogus“, – sakė Stanislavas, kuriam šiandien, jei paimtų į rankas fotoaparatą, labiausiai norėtųsi fotografuoti žmones, konkrečiai gydytojus ir jų emocijas.
Tokie stebuklai turėtų įkvėpti visuomenę
Dr. Rokas RAČKAUSKAS ir dr. Mindaugas KVIETKAUSKAS
Abdominalinės chirurgijos gydytojai
Kiekviena transplantacija yra unikalus įvykis. Kepenų transplantacijų Lietuvoje padaroma 20–30 per metus. Kiekviename transplantacijos procese dalyvauja daugiau kaip 20 žmonių komanda. Džiugu, kai matai, kad pacientui operacija ir pooperacinis periodas vyksta sklandžiai. Tokie atvejai turėtų skatinti visuomenę neatsukti nugaros donorystei, nes vieno žmogaus mirtis gali išgelbėti iki 7 kitų gyvybių.
P. S. Stanislavas sveiksta ir stiprėja, o jo kelionė tampa įkvėpimu kiekvienam iš mūsų. Ar matėte, kaip „Gyvasties“ nariai socialiniais tinklais siunčia jam nuoširdžiausius sveikinimus? Jis kupinas tikėjimo, dalijasi savo kasdienybės istorijomis savo „Facebook“ paskyroje, kviesdamas mus visus sustoti, pažvelgti į dangų ir patikėti – stebuklai tikrai įvyksta. Jo kelias – tai įrodymas, jog net tamsiausiomis dienomis galime atrasti šviesą, o atvirumas, meilė ir dėkingumas yra tiltai, jungiantys mus su kitais ir padedantys naujai pažvelgti į gyvenimą. Pritarimas organų donorystei nieko nekainuoja, tačiau gali padovanoti neįkainojamą dovaną – išsaugoti gyvybę ar pagerinti sveikatą 7-iems transplantacijos laukiantiems žmonėms. Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.ltsvetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinė“ arba „Gintarinė“ vaistinėje.
GR ir Nacionalinio transplantacijos biuro inform. ir nuotr.
