Žodis AČIŪ yra jaustukas kaip ir labas, ai, oi, ak, štiš ir kiti gražūs žodeliai. Ir nors AČIŪ iš visų jų gražiausias (bent jau nuo 2008 metų), jis negali būti nei didelis, nei nuoširdus, nei begalinis ar dar koks nors. Tai tiesiog prieštarauja lietuvių kalbos sistemai ir yra bjaurus vertalas iš rusiško „bolšoje spasibo“. Jau užaugo visa karta nemokanti ar prastai mokanti rusų kalbą, o tas bjaurus parazitas taip įstrigo mūsų galvose, kad dažnoje šventėje garbūs vyrai ir dar garbesnės moterys tiesiog matuojasi savo AČIŪ didumu. Mano Ačiū didelis, o mano dar didesnis, o mano didelis ir dar nuoširdus ir taip toliau, ir panašiai.
Dažnu atveju užtektų paprasto AČIŪ. Bet jei jau norite jį pabrėžti, sakykite: labai AČIŪ, nuoširdžiai AČIŪ, nepaprastai AČIŪ. Arba įvairovės dėlei keiskite jį į „dėkui“, „dėkoju“. Tada tikrai nekils noras pridėti tą didelį ar nuoširdų.
Tiesa, žemaičiai sako „dėdelē diekou“, bet tas „dėdelē“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „labai“, kaip „dėdelē gražia“, „dėdelē poikia“ ir pan.
Beje, prancūzams tas mūsų AČIŪ yra kiek juokingas, nes skamba panašiai kaip prancūziškas lietuviško „apči“ atitikmuo.
Bet ne taisyklingos lietuvių kalbos mokyti čia norėjau. Dažname renginyje kone pusę laiko užima visokie dėkojimai. Draugams, giminėms, rėmėjams, bendradarbiams ir kitiems. Vargšai dalyviai ir žiūrovai įpusėjus ar jau pasibaigus veiksmui dar turi ištverti begalines panegirikas, lankstymusis ir ačiavimus. Pats kažkada buvau liudininku tragikomiškos scenos, kai spektaklis truko 40 minučių, o visokios padėkos – 45. Jau prieš kokį šimtą metų Vaižgantas šaipėsi iš lenkuose paplitusių „tarpusavio garbinimo draugijų („towarzystwo wzajemnej adoracji“), kurios susirinkę nieko daugiau neveikė kaip tik garbino, šlovino ir visaip dėkojo vieni kitiems. Visi supranta, kad rėmėjus kaip nors būtina paminėti, bet kai organizatoriai kaip tie anekdotiniai japonai ar anglų lordai sustoję vienas priešais kitą lankstosi ir niekaip negali pajudėti iš vietos, nes bijo pasirodyti nemandagūs ar mažiau mandagūs vienas už kitą, jau negražiai atrodo. O dar tas begalinis poreikis visus būtinus ir nebūtinus pakviesti į sceną ir paprašyti tarti žodį. Nes lietuviškas mandagumas taip liepia. Ir lipa vienas per kitą ant scenos ir taria žodį, nors neturi ką pasakyti, nors tas žodis niekam nereikalingas, o žiūrovai seniai nori namo ar į kavinę. O juk eiliniam (ar ir visai neeiliniam) žmogui svarbiau kokį nors, tarkim, Seimo narį matyti salėje greta sėdintį, nebūtinai scenoje valdiškai pareigą atliekantį.
Bet rinkimai praėjo, tai tų be jokio reikalo lipančių „ant bačkos“ bus mažiau. Ir AČIŪ Dievui. Ir renginių organizatoriai pamažu pradeda suprasti, kad neturintiems ką pasakyti ne vieta scenoje. Tik tas begalinis mandagumas.
PRIEDAS KALBĖTOJAMS. Jei jau jaučiate, kad neišvengiamai reiks lipti ant scenos, stoti prie mikrofono, būkite geri ir pasiruoškite bent pora sakinių. Bet tokių, kad visi ilgam atsimintų ir negalvotų kaip kankinosi, kol jūs sukotės iš nepatogios būtinybės ką nors pasakyti. Ne, seni anekdotai čia netinka.
Viskas tam kartui.
Perskaičiusiems šį tekstą iki galo labai AČIŪ už kantrybę.
