Liūdna. Nors negaliu pasakyti, jog labai netikėta. Jau tada, kai knygynas persikėlė iš Nepriklausomybės aikštės į mažesnes patalpas Respublikos gatvėje (netoli didžiojo „gastronomo“, kaip sako viena mano pažįstama), jame lankiausi vis rečiau. Nors ir arčiau namų, bet naujų knygų jame mažėjo, jos pasirodydavo smarkiai vėluodamos, tad ir priežasčių užsukti buvo vis mažiau.
Tūlas pilietis paskys: „Anokia čia bėda, gali ir prekybcentriuose knygų nusipirkti.“ Žinoma, gali. Tik bėda, kad tuose spindinčiuose centruose irgi ne visada gausi to, ko tau reikia. „Maximos“ lentynose beveik vien tik tai, kas komerciškai sėkmingiausia, o nišiniam skaitytojui ten nelabai yra ką veikti. IKI Rokiškyje atskirų knygų lentynų tarsi ir neturi, bet prekiauja nukainotomis knygomis, kurias, spėju, atveža iš neparduotų didesniuose prekybos centruose. Per tuos išpardavimus kartais galima rasti net ir labai gerų dalykų. Pats esu nusipirkęs vieną iš Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarčiuk romanų už 1 eurą gal kokiai savaitei likus iki tos premijos jai skyrimo. Verta kartais po tuos liūdnai atrodančius knygų vežimėlius pasikniausti.
Išmanesni knygiai perka knygas internetu. Ir pats šią vasarą tai pabandžiau, pamatęs išėjus vieną labai rūpimą knygą ir nenorėdamas laukti nežinia kiek. Pasiteisino. Gavau per porą dienų. Bet vis tiek norisi prieš perkant pačiupinėti, pavartyti, pagalvoti, padėti į lentyną ir apsisukus dar sugrįžti. Kaip moteriai su suknelėmis ar žvejui prie kokių nors voblerių stendo – mėgautis knygos pirkimo procesu. O internetu ne ką tepasimėgausi. Susimoki už tai, ko labai nori ir lauki, kol atveš.
Tai ko man liūdna, paklausit. Ogi kad ir to, jog rajono vadovai rūpinasi „Regitros“ egzaminų išsaugojimu, bet nė piršto nepajudina, kad išlaikytų rajone optimizuojamą kultūros įstaigą. Knygynas buvo ne valstybės įmonė, o privati, pasakysit. Bet ar dėl to ji mažiau reikalinga? Juk ir su privačių įmonių vadovais galima tartis ir šnekėtis.
Rūpinasi valdžia, kad naujai atvykstantiems specialistams nepritrūktų būsto, darželio, o kad jiems reikės dar ir tokios smulkmenos kaip knygynas, regis, niekam nė motais.
Pažįstamas sako, jog kupiškėnai, bent jau mokytojai ir mokinių tėvai, kai prieš 3 ar 4 metus ten uždarė tokį pat „Pegaso“ knygyną, važiuodavo į Rokiškį. Dabar rokiškėnai ir kupiškėnai važiuos į Anykščius, kur visai neblogas knygynas dar yra. Arba į Panevėžį. Tiesa, yra dar privatus knygynas Biržuose, bet jis internete daugiau reklamuoja medžio dirbinius ir knygų skirtukus. Dar pardavinėja skaitytas knygas, kas irgi gera ir naudinga. Taigi, geriausi knygynai bus Vilniuje ir Kaune. O protingiausi jau vasarį važiuos į Knygų mugę, kur ir naujausios knygos, ir akcijų bei atrakcijų daug.
Tai tiek apie knygyną. Norėjau dar ir apie kultūrą bendrai. Apie nykstantį/naikinamą kaip kultūrinę erdvę Šepkos parką. Apie tai, kad žmonės, tai yra teatro žiūrovai vis dažniau renkasi „Domino“ stiliaus blizgučius ir vis rečiau gerus spektaklius – dar prieš gerą dešimtmetį panašių į kokias nors „Sumautas dovanas“ spektaklių į Rokiškį nė neveždavo niekas, nes žinojo, kad publika ne ta. Apie teatrą, kuris jau trejus metus mano, kad gali gyventi be režisieriaus. Ir apie daug ką. Tiek to.
Viskas gerai. Mes geri, mes laimingi, mes nuolat apdovanojami. Mes geriausi. Skaičiau anądien, kiek daug visokių gražių renginių kultūros įstaigos priplanavo šiems metams, ir pro ūsą šypsojausi. Tik naivuoliai kalba apie mintį, koncepcijas ir panašias ne šio pasaulio dimensijas. Apsukriesiems tai žodžiai patogūs manipuliacijoms ir pinigams melžti.
Žinot, kažkada svajojau turėti kokį 100 milijonų ir įsteigti gerą žirgyną. Dabar galvoju, kad užtektų ir poros milijonų. Ir steigčiau jau ne žirgyną, o knygyną su minkštais foteliais skaitantiems ir stalinėmis lempomis. Su knygų pristatymais ir arbatos gėrimais. Tokį, kuriame rinktųsi visi skaitantys. Kad Rokiškis nebūtų miestas be knygyno.
Pasvajok, gal praeis.
Nepraeis.
