Pats geriausias įprotis – metų pabaigoje už viską padėkoti. Puoselėju šią tradiciją ir apmąstau bei dėkoju ne tik už tai, kas buvo malonu, smagu, gera, bet ypač už tai, kas buvo sunku, nemalonu, išmušė iš įprastinių vėžių. Tai labiausia keičia žmogų ir, tiesą sakant, gydo pagrindinę dvasinę ligą – tarpstantį EGO.
Ir čia prisiminiau savo mylimus italų kunigo, vienuolio Bruno Ferrero pasakojimus. Viename pasakojama apie savimi besigėrintį didžiulį, puošnų medį, kuris nepaprastai pasipiktino, kai į jo gražųjį kamieną ėmė snapu kėsintis paukštis. Medis išsigando, kad paukštis išdarkys ir suniokos jo grožį, bet nesuprato, kad po sveika išore slepiasi jį po truputį naikinančios lervos, kurios ir rūpėjo sparnuočiui. Atsikratęs paukščio, medis supuvo ir išvirto vos po metų. Lervos atliko savo juodą darbą… Manau, mintis aiški.
Bet grįžtu prie dėkojimų. Išgyvenome COVID virusu paženklintus metus. Visiškai nauja patirtis. Visame pasaulyje išplitusi pandemija, karantinas, izoliacija ir tiek mirčių, netekties. Viso to pasekmės – stringantys verslai, išaugęs nedarbas, spaudimą vos atlaikanti medicinos sistema ir socialinės izoliacijos paveikta prastėjanti žmonių psichinė būklė, kai kurių nenoras, nesugebėjimas priimti ribojimo taisykles. Ar gali visame tame būti kažkas gero ir šviesaus? Tikrai gali.
Kaip atsvara šiai tamsiajai pusei išryškėjo pats gražiausias žmogaus veidas: kupinas meilės, gerumo, atjautos, noro padėti, kūrybiškumo, susitelkimo. Vien jau faktas, kiek savanorių atsiliepė į medikų kvietimą ateiti dirbti į ligonines. Ko gero, 500 savanorių tam ryžosi, žinodami apie grėsmę užsikrėsti.
Jau nekalbant apie kitas savanorystės iniciatyvas, skirtas stokojantiems, vienišiesiems, negalintiems savimi pasirūpinti.
O kiek žmonių savo aplinkoje pažįstate, kurie bėdai ištikus, susirgus ar esant izoliacijai skubėjo į pagalbą? Manau, tikrai pažįstate, nes aš – tikrai daug. Niekada nemaniau, kad žmonės su tokiu geranoriškumu skubės į pagalbą, nes vieną po kitos išgyvenau net dvi izoliacijas: susirgus COVID, po to patyrus kojos traumą. Draugų rūpesčio ir globos nestokojau nė vieną dieną. Kaip ir medikų pagalbos. Dar kartą įvertinau, kokių gerų specialistų turime.
Na, štai, ir turiu už ką iš širdies dėkoti.
Man patiko skaityti apie rokiškėnų karantino atradimus, kūrybišką žvilgsnį į izoliaciją. Kaip ir pradžiugino Juodupės iniciatyva pakviesti žmones išpildyti stokojančių vaikų kalėdines svajones ir padovanoti jiems to, ko geidžia. Atsirado tiek norinčiųjų prisijungti prie šios iniciatyvos, kad dėl galimybės išpildyti vaikų svajones ir padovanoti jiems po dovaną susidarė net konkurencija. O nupirkta buvo 70 dovanų.
Argi tai nenuostabu?
Kaip ir negalėjau nepastebėti, kad mūsų medicinos įstaigų vadovės bei didžiausios Rokiškio įmonės vadovas, vertindami metų iššūkius, pirmiausia dėkojo savo kolektyvams už susitelkimą. Sunkmečiu atsiskleidė pačios geriausios žmonių savybės.
Tikrai tam galiu pritarti, nes su tuo susidūriau ir redakcijoje. Šie metai, kaip ir visiems, mums buvo kupini naujos patirties, sunkumų. Susidūrėme tiesiogiai ir su COVID virusu, ir su kontaktų ribojimu, todėl net senos tradicijos – kas rudenį aplankyti viso rajono skaitytojus – buvome priversti atsisakyti. Bet kartu atsiskleidė mūsų skaitytojų supratingumas, gebėjimas priimti naujas sąlygas ir taisykles.
Esame už tai be galo jiems dėkingi.
Šie metai išryškino ir redakcijos kolektyvo pasirengimą prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, aukštą sąmoningumo lygį ir mokėjimą susitelkti įvairių krizių akivaizdoje, geranoriškumą, discipliną.
Ir už tai jiems tariu AČIŪ, nes tai tikrai nėra savaime suprantami dalykai.
Į daug ką mes žiūrėjome kaip į savaime suprantamus dalykus, dėl kurių neverta nei dėkoti, nei jais džiaugtis. Kad ir į galimybę veidas į veidą be kaukių kalbėtis su žmonėmis, apsikabinti, sėdėti prie bendro stalo ir mėgautis kava. Tokie paprasti dalykai dabar atrodo kaip stebuklas, geidžiamiausias Naujųjų noras.
Todėl nepamiršiu padėkoti už viską, net už smulkmenas, net už, atrodo, savaime duotus dalykus, kojas, rankas, akis ir t. t. Net už įvairius nemalonumus, rūpesčius, bėdas, ligas. Gal jos – tai tas įkyrus sparnuotis, kuris bando mus apsaugoti nuo dar didesnių nelaimių ar visiško sugriuvimo?
Ir nepamiršiu vilties – juk viskas praeina, pasitrauks ir pandemija, nes vakcina jau čia.
